Prof. Angelija Valančiūtė: „Kiekvienas gydytojas, atsiimdamas diplomą, prisiekė saugoti gyvybę nuo jos užsimezgimo iki natūralios mirties“

Trečiadienį Seimas svarstys Prezidentės veto dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Prezidentė teigia, kad birželio 28 dieną Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas (Nr. XII-2491) įtvirtino motinai ir vaikui žalingas nuostatas, prieš kurias ir kovoja liberalesnio įstatymo varianto šalininkai. Įstatymo variantų trumpą palyginimą trimis klausimais, dėl kurių verda didžiausios diskusijos, galite matyti žemiau pateiktoje lentelėje.

Praėjusią savaitę spaudos konferencijoje dalyvavęs Italijos reprodukcinės medicinos tyrimų asociacijos bei Pažangios reprodukcijos bei genetikos institutų tarptautinio tinklo mokslinis direktorius dr. Luca Gianaroli teigė, kad apvaisinimo procedūra, naudojant kiaušialąsčių šaldymą, yra komplikuotesnė ir gydytojai gali garantuoti tik tam tikrą sėkmės procentą, o jis yra mažesnis, nei šaldant embrionus.

Helsinkio universiteto centrinės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos centro vadovas bei Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos vadovo prof. Juha Tapanaineno nuomone, yra keletas problemų, susijusių su 3 embrionų perkėlimu į moters gimdą. Pirma, moteris susiduria su daug didesne rizika, nes padidėja daugiavaikio nėštumo tikimybė, reikia daug daugiau stimuliacijų, norint pasiekti tuos pačius rezultatus, be to, moteriai teks daug iškentėti.

Tačiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Histologijos ir embriologijos katedros vedėja prof. Angelija Valančiūtė teigia, kad tokius teiginius ji vertina kaip visuomenės ir Seimo narių klaidinimą: „Ir šaldant embrionus, ir kiaušialąstes stimuliacija yra visiškai tokia pati, ir tiek pat kiaušialąsčių, tiek embrionų vienu metu sukuriama tiek, kiek jų pavyksta sukurti. Vienu atveju užšaldomi embrionai, o kitu – kiaušialąstės. Yra keli pagalbinio apvaisinimo būdai – sukuriant vieną, du ar tris embrionus, o kitas – paimant iš moters organizmo kiaušialąstes. Taip kad tai su stimuliacijų skaičiumi ir dažnumu neturi nieko bendro. Žinoma, jeigu pasirenkamas pagalbinis apvaisinimas naudojant sukurtą embrioną, tačiau gimdymas bus nesėkmingas, tuomet tektų vėl iš naujo stimuliuoti“, – teigia profesorė.

Įstatyme, kuriam birželio 28 dieną pritarė Seimas, įtvirtinta nuostata, kad embrionų turi būti sukurta tiek, kiek procedūros metu bus implantuota į moters gimdą, tačiau ne daugiau nei trys, o Prezidentė ir liberalaus įstatymo šalininkai ragina palikti pačiai porai apsisprendimo laisvę ir neriboti embrionų skaičiaus. Tačiau, anot mokslininkės, verta paminėti, kad liberaliame įstatymo variante ir Prezidentės pataisose, tai, kas turėtų vykti prieš užšaldymą, reglamentuojama labai detaliai, tačiau niekur nė žodeliu net neužsimenama, ką planuojama daryti su užšaldytais embrionais – nei kiek laiko jie bus saugomi, nei kas su jais atsitiks, o tai taip pat tam tikrai daliai visuomenės kelia nerimą.

Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovas dr. Arūnas Liubšys tikino, kad, drausdami daugiau nei trijų embrionų sukūrimą ir jų šaldymą, paliekame didesnę daugiavaisio nėštumo tikimybę ir sudarome prielaidas didesnėms medicininėms, ekonominėms ir socialinėms problemoms. Be to, anot jo, daugybinis nėštumas sukelia daug komplikacijų, reikia nemažai kaštų.

Niekur nė žodeliu net neužsimenama, ką planuojama daryti su užšaldytais embrionais – nei kiek laiko jie bus saugomi, nei kas su jais atsitiks, o tai taip pat tam tikrai daliai visuomenės kelia nerimą.

Tačiau LSMU Histologijos ir embriologijos katedros vedėja, prof. A. Valančiūtė teigia, kad apie tai, jog kiaušialąsčių šaldymui reikėtų daugiau kaštų, niekur nėra girdėjusi, o kalbos apie didesnę riziką ir daugybinių nėštumų tikimybę stebina, nes Lietuvoje klinikos, kurios atlieka šias pagalbinio apvaisinimo procedūras, kurių dauguma yra privačios, ir šiandien implantuoja du arba dažniausiai tris embrionus, tuos, kurie lieka, užšaldydami. Visų šių pavojų – daugiavaikių nėštumų ir rizikos gimdyvės ar vaisiaus sveikatai – yra abiem atvejais. Pagrindinis liberalaus įstatymo varianto šalininkų tikslas – turėti leidimą šaldyti embrionus, teigia mokslininkė.

Kodėl taip kovojama už embrionų šaldymą ir teigiama, kad kiaušialąsčių šaldymo technologijos yra neefektyvios, anot profesorės, suprasti sunku:„Dabar prieš akis turiu atsivertusi Didžiojoje Britanijoje – o Didžioji Britanija, kaip žinoma, garsėja tikrai liberaliais įstatymais – leidžiamo leidinio straipsnį, kuriame apžvelgiama pasaulinė 1985–2016 metų literatūra apie kiaušialąsčių šaldymą, be to, straipsnis turi labai aukštą citavimo indeksą – daugiau nei 11. Jame, cituojant įvairių tarptautinių organizacijų duomenis, rašoma, kad pasaulyje kiaušialąsčių šaldymas tampa vis populiaresnis ir labiau vertinamas dėl įvairiausių priežasčių: ne tik dėl nevaisingumo, bet ir norint išsaugoti vaisingumą, kai sergama įvairiomis nepagydomomis ligomis, įskaitant vėžį, nes jo gydymo metu galima tapti nevaisingam. Taip pat diskutuojama apie vadinamąjį socialinį kiaušialąsčių šaldymą, kai moteris sąmoningai atideda motinystę ir užšaldo savo kiaušialąstę dėl įvairių priežasčių: kai neturi tinkamo partnerio ar nori padaryti karjerą ir t. t. O galutinė šios labai rimtos studijos išvada yra ta, kad šiandien kyla klausimas – kur dabar esame? Kokį kelią renkamės? Įvairių šalių mokslininkai teigia, kad kiaušialąsčių šaldymo technologija šiuo metu yra labai ištobulinta, vis populiarėja ir ja naudotis dėl įvairių priežasčių gali daugybė pacientų. Mokslininkai pritaria, kad būtent kiaušialąsčių šaldymas yra tokia technologija, iš kurios ateityje bus labai didelė nauda žmonijai.“

Įvairių šalių mokslininkai teigia, kad kiaušialąsčių šaldymo technologija šiuo metu yra labai ištobulinta, vis populiarėja ir ja naudotis dėl įvairių priežasčių gali daugybė pacientų.

Priimto įstatymo šalininkai teigia, kad jis, drausdamas lytinių ląstelių donorystę, užkerta kelią nuo vėžio pasveikusiems žmonėms susilaukti vaikų, tačiau profesorė tikina, jog čia susiduriame su švietimo problema, kai susirgę žmonės nėra informuojami apie galimybę užšaldyti savo lytines ląsteles prieš gydymą ir vėliau turėti savo vaikų. Būtent taip galima padėti sergantiems žmonėms išsaugoti vaisingumą.

„Reikėtų, kad sergančius žmones kas nors orientuotų ir juos šviestų apie šiuolaikines technologijų galimybes – gydytojai turėtų pasidomėti žmonių noru turėti vaikų ir prieš gydymą rekomenduoti jiems užšaldyti savo lytines ląsteles, kurios vėliau suteiktų galimybę turėti savo vaikų. Žmonės nevaisingi tampa ne dėl vėžio, bet dėl spindulinio gydymo ar chemoterapijos, todėl jie turėtų būti informuojami apie tokią galimybę prieš gydymą. Tam reikalingas gydytojų onkologų aktyvesnis įsitraukimas“, – teigia prof. A. Valančiūtė.

Viešoje erdvėje taip pat dažnai pasigirsta teiginių, jog neva kiaušialąsčių šaldymo procedūra yra daug brangesnė ir tik turtingos poros galėtų sau tą leisti, tad nepasiturinčios poros būtų verčiamos vykti ieškoti pigesnių procedūrų į kitas šalis. Tuos pačius teiginius girdėjo ir praėjusią savaitę dalyvaujantys spaudos konferencijoje, kurioje buvo ginamas liberalus įstatymo variantas. Tačiau prof. A. Valančiūtė stebisi ir teigia, kad yra ligonių kasų įkainiai, pagal kuriuos, priėmus įstatymą, kompensacijas gaus ir privačios, ir valstybinės įstaigos. Žinoma, vertėtų paminėti, kad privačių klinikų įkainiai paprastai yra didesni nei valstybinių dėl geresnių sąlygų ir kt. Tačiau, anot profesorės, kiaušialąsčių šaldymo procedūra neturėtų būti brangesnė už embrionų – tai galėjo būti nebent tik prieš trisdešimt metų, kai šios technologijos buvo pradėtos taikyti, nes užtruko, kol mokslininkai ir gydytojai išmoko taikyti šias procedūras, bet lygiai taip pat buvo ir su embrionų šaldymu.

Įvairiuose straipsniuose ir radijo, televizijos laidose dažnai galime išgirsti teiginį, kad pagalbinis apvaisinimas yra nevaisingumo gydymas. Tačiau pagalbinio apvaisinimo, anot profesorės, negalima vadinti gydymu, nes tai yra tik pagalba tam tikru momentu porai susilaukti vaikų: „Pagalbinis apvaisinimas neištiria ir nepagydo pačios priežasties, kodėl porai nepavyksta susilaukti vaikų. Teisingiau būtų sakyti, kad tai yra tiesiog pagalba. O gydymas yra tuomet, kai detaliai ištiriamas moters ir vyro organizmas, ir bandoma įveikti konkrečią priežastį, nes ne visada poros iš tiesų būna nevaisingos. Labai dažnai tai padeda ir net nereikia pagalbinio apvaisinimo“, – dalijasi prof. A. Valančiūtė.

Pagalbinis apvaisinimas neištiria ir nepagydo pačios priežasties, kodėl porai nepavyksta susilaukti vaikų, ši procedūra juk nepanaikina. Teisingiau būtų sakyti, kad tai yra tiesiog pagalba.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Histologijos ir embriologijos katedros vedėja prof. A. Valančiūtė sako, kad prieš kelerius metus žinia, jog poroms, negalinčioms susilaukti vaikų, iškart siūloma pagalbinio apvaisinimo procedūra, o ne patariama ieškoti nevaisingumo priežasties ir ją gydyti, ją labai nustebino. Tačiau tai, pasirodo, nėra tik Lietuvos problema.

„Teko dalyvauti didelio masto tarptautinėje konferencijoje, kurioje sužinojau, kad daug kur tiesiog iškart yra siūloma pagalbinio apvaisinimo procedūra, o ne išsamus organizmo tyrimas ir tikrosios nevaisingumo priežasties ieškojimas bei gydymas. Taip yra todėl, kad šios procedūros yra medicinos verslo šaka, kuri atneša didelių pajamų, todėl ir stengiamasi surasti kuo daugiau pacientų šioms procedūroms“, – teigia profesorė.

Profesorės teigimu, visuomet pirmiausia reikėtų ieškoti priežasties ir tik tuomet siūlyti pagalbinį apvaisinimą, kai pačiai porai natūraliu būdu pastoti nepavyksta: „Artimiausia vieta, kurioje galima sužinoti nevaisingumo priežastį ir ją išgydyti, yra Lenkijoje. Tai vadinama naprotechnologijomis (angl. natural procreative technologies). Panašūs tyrimai ir pagalba nevaisingai porai yra siūlomi, žinoma, ne tik Lenkijoje – ir Amerikoje, ir kitose šalyse. Tuo užsiimti galėtų kiekvienas gydytojas, baigęs ginekologijos-akušerijos rezidentūrą. O priežastis, kodėl tai nėra populiaru Lietuvoje, galbūt ta, jog Ligonių kasos nekompensuoja visų hormoninių tyrimų, kurie yra labai brangūs ir jų reikia atlikti tikrai daug, be to, daugybė nevaisingų porų nėra nieko girdėję apie šias technologijas, o pagalbinio apvaisinimo procedūros siūlomos iškart. Taip yra todėl, nes tai labai pelningo medicinos verslo šaka. Natūralu, kad ir čia, kaip ir visur, verslas elgiasi agresyviai. Verslas randa būdų žmones įtikinti, kad jiems reikia tos paslaugos“, – dalijasi prof. A. Valančiūtė.

Keista, kad žiniasklaidoje dažnai pasirodo visuomenei kiršinti skirtas teiginys, kad Bažnyčia remia konservatyvųjį įstatymo variantą. Skamba taip, lyg Bažnyčios atstovai sėdėtų Seime ir turėtų balsavimo teisę. Profesorė dalijasi, kad ją taip pat labai stebina šis siekis Lietuvoje pagarbą gyvybei nuo pat jos užsimezgimo pradžios „prikišti“ Bažnyčiai, neva čia jos teiginys.

„Aš nesu gydytoja ginekologė, tačiau išmanau embriologijos temą, nes dėstau medicinos studentams, esu būtent šios katedros vedėja. Mes taip pat vykdome mokslinius tyrimus, naudodami viščiukų embrionus, tad į šią temą esame tikrai įsigilinę. Tikriausiai niekas nedrįstų ginčytis, kad visi embriologijos vadovėliai rašo, jog embrionas yra gyvybė nuo pat apvaisinimo momento, nuo pat embriono prasidėjimo. O šią mintį kažkodėl labai keistai bandoma pripiršti tik Bažnyčiai – neva tai jos teiginys ir tik ji palaiko gyvybės nuo pat jos prasidėjimo idėją. Tačiau užtektų atsiversti kokius keturis labai gerai pasaulyje žinomus vadovėlius, iš kurių mokosi medikai visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, ir ten iškart rasite tokį sakinį. Tuos vadovėlius rašė tikrai ne Bažnyčia, o tos srities mokslininkai.

Nežinau, kodėl Lietuvoje šiuo klausimu skleidžiami tokie visuomenę erzinantys ir kiršinantys teiginiai, nes Bažnyčios atstovai juk neturi teisės balsuoti – tiesiog Bažnyčia visuomet aiškiai ir atvirai deklaruoja pagarbą gyvybei, todėl jos viešai išsakoma parama vienam ar kitam įstatymui neturėtume stebėtis.

Be to, visi gydytojai, kurie dabar tvirtina, jog šį teiginį sugalvojo Bažnyčia arba kad tik ji tam pritaria, kažkada, atsiimdami diplomą, yra prisiekę Hipokratui, sakydami, kad prisiekia saugoti žmogaus gyvybę nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties. Nežinau, ar šis priesaikos sakinys yra kur nors pasaulyje išbrauktas, tačiau Lietuvoje šis sakinys skamba ir Vilniuje, ir Kaune, kai medicinos studentai pavasarį atsiima diplomus“, – teigia profesorė.

Priimtame įstatyme draudžiama genetinė embriono diagnostika iki jo perkėlimo į gimdą (preimplantacinė diagnostika), o Prezidentė ragina ją leisti, nes taip būtų galima padėti išvengti negalią sukeliančių ar genetinių ligų perdavimo vaikui. Paklausta, kaip vertina šį siūlymą, profesorė teigė, kad nors tai skamba kaip pagalba šeimoms, kurios jau augina nepagydomomis ligomis sergančius vaikus, tačiau iš tikrųjų nė vienas genetikos specialistas negali garantuoti, kad, išvengus vienos genetinės anomalijos, neatsiras kokia nors kita, nes yra tokių, kurios išryškėja tik vyresniame amžiuje, arba tokių, kurios nepasireiškia vienoje kartoje, tačiau gali pasirodyti kitoje.

„Man yra tekę girdėti, kad poros tikisi arba jas kas nors klaidingai bando įtikinti, jog embrioną galima pagydyti, tačiau tai netiesa – to padaryti neįmanoma. Embrioną galima tik išmesti.Tarkime, atrinkai embrioną, kuris neturi kažkokio geno, manai, kad jis yra tobulas, o „netinkamus“ išmetei. Tačiau gimusiam vaikeliui, kuris neturės to vieno geno pažeidimo, galbūt vėliau išryškės koks nors kitas. Tad tikrai nėra šimtaprocentinės garantijos. Be to, ir etiniu-moraliniu požiūriu tokia genų atranka nėra gerai.Šalyse, kuriose leidžiami tikrai liberalūs įstatymai, apie tai nuolat diskutuojama ir keliamas klausimas, ar iš tiesų gerai taip daryti. Nors apie šį mūsų įstatymą diskutuojama jau daugiau nei dešimt metų, ši preimplantancinės diagnostikos idėja atsirado visai neseniai, berods, ne anksčiau kaip prieš pusę metų. Vadinasi, Lietuvoje šioje srityje nėra net reikiamos patirties, nei garantijos“, – teigia Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Histologijos ir embriologijos katedros vedėja prof. A. Valančiūtė.

Bernardinai.lt