Pradedant nuo 2023 metų spalio 24 dienos, Kuveito, Jungtinių Arabų Emyratų (JAE) ir Bahreino ir kitų Arabijos pusiasalyje esančių lotynų apeigų katalikų katedrose buvo iškilmingai atvertos Šventosios durys. Šis liturginis ir simbolinis gestas ženklino ypatingųjų jubiliejinių metų, kurie tęsis iki 2024-ųjų spalio mėnesio ir yra skirti šv. Areto (Aretho, Al-Haritho) ir jo draugų 1500 metų kankinystei, pradžią.
Švč. Širdies bažnyčioje Bahreine Šventosios durys atidarytos lapkričio 4-ąją. Lapkričio 9-ąją jos atidarytos ir Šv. Juozapo katedroje Abu Dabyje, JAE sostinėje.
Šiaurės Arabijos ir Pietų Arabijos apaštaliniai vikariatai savo interneto svetainėse pristato šių jubiliejinių metų centrinę figūrą. Aretas gimė V amžiaus pirmoje pusėje Najrano mieste, kuris šiandien yra Saudo Arabijos teritorijoje. Romos imperiją tuo metu valdė Justinas. Aretas buvo svarbi figūra mieste, galbūt jo gubernatorius. VI amžiaus pradžioje miestas – Aertas tuo metu buvo jau senyvo amžiaus žmogus – pateko į dviejų karalysčių tarpusavio kovą: dabartiniame Jemene dominavusios Himyaro karalystės ir Axumo karalystės, kurios centras buvo Etiopijoje, karą. Himyaro valdovo akyse krikščionys buvo Axumo karalystės sąjungininkai, todėl jis ėmėsi represijų: degino bažnyčias, versdavo krikščionis išsižadėti tikėjimo, o nesutinkančių laukdavo egzekucijos.
Kai Himyaro karalystės valdovas ir jo kariuomenė rengėsi užimti Najrano miestą, senasis Aretas išėjo jos pasitikti ir pasiūlė savo gyvybę ir taikų miesto pasidavimą už pažadą, kad jo žmonių bus pasigailėta. Pažadas buvo duotas, bet neišpildytas: miestą užėmusi kariuomenė ėmė deginti bažnyčias, žudyti kunigus, vienuolius ir kitus krikščionis, o likusiems, įskaitant moteris ir net mažus vaikus, duotas pasirinkimas – išsižadėti krikščionių tikėjimo arba mirti. Pavyzdingu krikščionišku gyvenimu garsėjęs Aretas ir daug kitų pasirinko kankinystę, kuri datuojama 523 metais po Kristaus. Tradicija byloja, kad paskutiniosiomis gyvenimo valandomis jis pasakė, jog „mirti dėl Kristaus yra atrasti gyvenimą“.
Praėjus 1500 metų sunku kalbėti apie tai, kiek buvo kankinių, kai kurios hagiografinės tradicijos mini didelius skaičius, siekiančius keletą tūkstančių. Bet kuriuo atveju galvą padėjusių krikščionių būta daug. Žinia apie šiuos įvykius pradėjo sklisti, pasiekė didžiuosius krikščionybės centrus – Aleksandriją, Konstantinopolį, Romą. Juos aprašė tuo pačiu laikotarpiu, VI amžiaus pirmoje pusėje, gyvenęs sirų vyskupas Simeonas iš Beth Arshamo. Najrano miesto kankiniai buvo įrašyti į bažnyčių ir vienuolyno liturgines knygas, jie buvo atsimenami ir pagerbiami tiek Bizantijos imperijos teritorijoje gyvenusių graikų, etiopų, sirų ir kitų tradicijų bendruomenių, nepaisant kartais didelių tarpusavio doktrininių ginčų, tiek Vakarų krikščionybėje. Į Lotynų apeigų Katalikų Bažnyčios martirologą įrašyta, kad spalio 24 dieną prisimenama „šv. Areto iš Narjano miesto Arabijoje, jo valdovo ir 340 draugų kankinystė, pagal Himyaro karaliaus Dhu Dhu Nuwaso paliepimą, imperatoriaus Justino laikais“. Najrano miestas šiandien patenka į Šiaurės Arabijos apaštalinio vikariato teritoriją.
Per jubiliejinius metus Arabijos pusiasalyje gyvenantys katalikai – jų yra virš 2 milijonų – kviečiami išsirengti į piligriminę kelionę, aplankyti vieną iš katedrų su šiai progai atvertomis Šventosiomis durimis. Kvietime taip pat primenamas šių durų simbolizmas, kad piligriminė kelionė virstų ir tikėjimo kelione. Durys simbolizuoja perėjimą iš pasaulio aplinkos į dvasinę aplinką. Kartais slenksčio peržengimas reikalauja drąsos – nežinome, kas laukia už durų. Bet žinome Jėzaus žodžius, kuriais jis pats save prilygino durims ar vartais, taip pat pažadą, kad jas perėję bus apdovanoti draugyste su Dievu ir amžinuoju gyvenimu. Kaip yra rašęs šv. Jonas Paulius II, pripažinti, kad Jėzus yra durys, reiškia išpažinti, kad jis ir mūsų krikščioniško gyvenimo Viešpats. Kristaus mokinys, žengdamas per duris, kviečiamas palikti senąjį gyvenimą, jo įpročius ir nuodėmes, kad priimtų naująjį – malonės ir meilės gyvenimą. Per Šventąsias duris įžengiama į bažnyčią, kuri yra viso Kristaus Kūno, gyvosios Bažnyčios, kurioje dvelkia Šventoji Dvasia, vaizdinys. Durys yra asmeninio ir bendruomeninio atsivertimo simbolis. Žengti pro Šventąsias duris – tai sakyti, kad norime su Viešpačiu dalintis jo išmėginimais, sunkumais ir kentėjimais, bet taip pat šlove ir Prisikėlimu.
„Šiuo keliu ėjo kankiniai, kurie liudijo draugystės su Jėzumi teikiamą džiaugsmą, didesnį net už patį gyvenimą“, – rašoma kvietime švęsti šv. Areto ir jo draugų 1500 metų kankinystės ypatingąjį jubiliejų Arabijoje.
RK / Vatican News nuotr.
