Rugsėjo 13 dienos bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus pristatė dar vieną uolų Evangelijos skelbėją – artimo meile spindėjusį pasaulietį gydytoją iš Venesuelos José Gregorio Hernándezą Cisneros, palaimintąjį.
Kaip yra sakęs pats 1864 metais gimęs gydytojas, jo pirmoji tikėjimo mokytoja buvo motina, nuo pat lopšio mokiusi dorybių, padėjusi augti Dievo pažinime ir meilėje. Tikėjimas dažnai perduodamas „dialektu“, motinos kalba. Pasak popiežiaus, Dievo ir artimo meilė iš tiesų kaip žvaigždė vedė visą José Gregorio – geraširdžio ir saulėto charakterio žmogaus, gydytojo, profesoriaus ir mokslininko – egzistenciją. Neatsitiktinai savo krašte jis buvo vadinamas „vargšų gydytoju“.
Vietoj iš pinigų sudarytų turtų jis pirmenybę teikė Evangelijos turtams ir paskyrė savo gyvenimą padėti vargstantiesiems. José Gregorio matė Jėzų vargšuose, ligoniuose, migrantuose, kenčiančiuose žmonėse. O sėkmę, kurios niekada nesiekė pasaulyje, jis pelnė ir tebepelno iš paprastų žmonių, kurie jį vadina „liaudies šventuoju“, „labdaros apaštalu“, „vilties misionieriumi“. Tai iš tiesų puikūs titulai.
José Gregorio, tęsė popiežius, buvo kuklus ir malonus žmogus, visada pasirengęs padėti. Savo viduje liepsnojo troškimu tarnauti Dievui ir artimui. Pastūmėtas šio troškimo, keletą kartų mėgino, tačiau dėl sveikatos problemų negalėjo tapti vienuoliu ir kunigu. Vis dėlto trapi sveikata netapo priežastimi užsidaryti savyje, priešingai, skatino jį pasidaryti dar jautresniu kito poreikiams gydytoju, pasitikėti Apvaizda ir ištyrinta dvasia siekti esmingiausių dalykų.
„Štai apaštališkasis uolumas: jis nesivadovauja savo lūkesčiais, bet yra atviras Dievo sumanymams. Tai leido palaimintajam suprasti, kad Dievo valią jis įgyvendins rūpindamasis ligoniais, padėdamas kenčiantiesiems, suteikdamas viltį vargšams, liudydamas tikėjimą ne žodžiais, bet pavyzdžiu. Taip jis ėmė suvokti mediciną kaip kunigystę: „žmogaus kančios kunigystę““, – kalbėjo popiežius ir pridūrė, jog labai svarbu nepriimti dalykų pasyviai, bet viską daryti iš širdies ir dėl Viešpaties, kaip moko Šventasis Raštas ( žr. Kol 3, 23).
Tačiau paklauskime: iš kur José Gregorio sėmėsi tokio entuziazmo, tokio uolumo? Iš tikrumo ir stiprybės. Tikrumas buvo Dievo malonė. Jis rašė, kad „jei pasaulyje yra gerų ir blogų žmonių, tai blogų yra todėl, kad jie patys tapo blogi, o geri yra tokie tik su Dievo pagalba".
Pasak Pranciškaus, gydytojas jautė, kad visų pirma jam pačiam tarsi išmaldos reikia Dievo malonės. Štai iš kur jo stiprybė – iš buvimo arti Dievo. Jis buvo maldos žmogus, kasdien dalyvaudavo Mišiose.
Su Jėzumi, kuris atiduoda save ant altoriaus už visus, José Gregorio jautėsi pašauktas aukoti savo gyvenimą už taiką tuo metu, kai Europoje vyko Pirmasis pasaulinis karas. 1919 m. birželio 29 d. José Gregorio aplankė draugas ir rado jį labai laimingą – jis buvo išgirdęs naujieną, kad buvo pasirašyta sutartis dėl karo pabaigos.
José Gregorio auka buvo priimta ir jis tarsi pajautė, kad jo užduotis žemėje baigta. Tą rytą, kaip įprasta, jis buvo Mišiose, o po to išėjo laukan atnešti vaistų ligoniui. Tačiau einantį per gatvę jį partrenkė automobilis. Nuvežtas į ligoninę, jis mirė tardamas Dievo Motinos vardą. Taip baigėsi jo žemiškoji kelionė – gatvėje, darant gailestingumo darbą, ir ligoninėje, kurioje sukūrė gėrio šedevrus.
„Broliai, seserys, šio liudytojo akivaizdoje paklauskime savęs: o kaip elgiuosi aš, atsidūręs priešais Jėzų, esantį greta manęs esančiuose vargšuose, šalia tų, kurie pasaulyje kenčia labiausiai?“, – klausė popiežius.
Palaimintasis José Gregorio, pasak jo, skatina įsipareigoti didiesiems šiandienos socialiniams, ekonominiams ir politiniams klausimams. Daug kas apie juos kalba, taip pat kritikuoja ir sako, kad viskas eina blogyn. Tačiau krikščionis yra pašauktas ne tam. Jis pašauktas šiuos klausimus spręsti, susitepti rankas. Pirmiausia, kaip mus ragina šv. Paulius, melstis (žr. 1 Tim 2, 1–4), o po to – ne plepėti, bet skleisti gėrį, kurti taiką ir teisingumą tiesoje. Ir tai yra apaštališkasis uolumas bei Evangelijos skelbimas. Tai yra krikščioniškasis palaiminimas: „Palaiminti taikdariai“ (Mt 5, 9).
„Tęskime palaimintojo Gregorio kelią: pasauliečio, gydytojo, kasdieniam darbui atsidėjusio žmogaus, kurio apaštališkasis uolumas skatino gyventi darant meilės darbus per visą gyvenimą“, – kvietė popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)
