Italijos jėzuitų žurnalas „La Civiltà Cattolica” paskelbė popiežiaus Pranciškaus pokalbio su Portugalijos jėzuitais tekstą. Susitikimas įvyko Lisabonoje rugpjūčio 5 d., kai Pranciškus buvo nuvykęs į Portugalijos sostinę dalyvauti Pasaulio jaunimo dienų renginiuose.
Pagrindinė pokalbio tema buvo vidinė įtampa Bažnyčioje, kuri, pasak popiežiaus, yra ne koks nors naujas reiškinys, bet tebesitęsiantis pasipriešinimas Vatikano II Susirinkimui. Vienas susitikime dalyvavęs jėzuitas popiežiui papasakojo apie maždaug metus trukusį savo pobūvį Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis nustebęs konstatavo, kiek daug žmonių, net vyskupų, kritikuoja Pranciškaus vadovavimo Bažnyčiai būdą. „Jungtinėse Valstijose situacija nėra lengva, – sakė popiežius, – yra labai stiprus ir organizuotas pasipriešinimas.“ Pasak Pranciškaus, kai kas nesutinka su tuo, kad tikėjimo ir moralės dalykų supratimas evoliucionuoja. Kaip pavyzdį jis pateikė požiūrį į mirties bausmę, kuri anksčiau buvo laikoma priimtina ir pateisinama, o šiandien – visiškai ne. Bažnyčios mokymas taip pat progresuoja, laikui bėgant jis tvirtėja, plečiasi. „Požiūris į Bažnyčios doktriną kaip į monolitą yra klaidingas. Kai einama atgal, susiformuoja kažkas uždaro, atitrūkusio nuo Bažnyčios šaknų, nuo Apreiškimo syvų.“
Per susitikimą su Portugalijos jėzuitais popiežius kalbėjo ir apie Bažnyčios atvirumą pasauliui ir kartu apie kunigijos ir vienuolių supasaulėjimo pavojų. Vis dėlto, saugotis supasaulėjimo nereiškia nedalyvauti dialoge su pasauliu. Vienuoliai ir kunigai neturi būti introvertiški, besišypsantys tik sau patiems, tik sau patiems kalbantys, saugantys savo aplinką, nė vieno į ją neįsileisdami. Priešingai, reikia išeiti į šį pasaulį su jame esančiomis vertybėmis ir negerovėmis, bet saugoti savo tapatybę.
Kita popiežiaus pakalbio su jėzuitais tema – Bažnyčios požiūris į homoseksualius asmenis, jų įtraukimas į sielovadą. „Akivaizdu, – sakė Pranciškus, – kad šiandien homoseksualumo klausimas yra labai pabrėžiamas, o jautrumas šiuo klausimu kinta priklausomai nuo istorinių aplinkybių. Tačiau man nepatinka, kad į vadinamąsias kūno nuodėmes, tai yra į nusižengimus šeštajam įsakymui, mes žvelgiame per didinamąjį stiklą. Jei išnaudoji darbininkus, jei meluoji ar apgaudinėji – tai nesvarbu, o vietoj to svarbios yra nuodėmės žemiau juosmens.“
Pranciškus pakartojo, kad Bažnyčia yra skirta visiems, tačiau kiekvienam turi būti taikomas tinkamiausias pastoracinis požiūris. „Negalima būti paviršutiniškiems ir naiviems, verčiant žmones elgtis taip, kaip jie dar nėra subrendę ar nesugeba. Norint dvasiškai ir pastoraciniu požiūriu lydėti žmones, reikia didelio jautrumo ir kūrybiškumo. Tačiau visi yra pašaukti būti Bažnyčios nariais. Negalima niekada to pamiršti.“
Šia proga Pranciškus paminėjo susitikimą su translyčių asmenų grupe, kurią į bendrąją audienciją atsivedė aštuoniasdešimtmetė sesuo vienuolė, tarnaujanti paribiuose atsidūrusiems žmonėms. „Jos atėjusios verkė. Kai paklausiau, kodėl, viena iš tų moterų man pasakė: „Nemaniau, kad popiežius gali mane priimti!“. Paskui, po pirmojo netikėtumo, kai kurios man parašo, o aš joms atsakau elektroniniu paštu. Supratau, kad šie žmonės jaučiasi atstumti, ir tai labai sunku.“
Per susitikimą su jėzuitais kalbėta ir apie visos Bažnyčios mastu vykstantį Sinodo procesą. „Sinodas nėra mano išradimas“, – sakė popiežius, primindamas, kad jau Paulius VI, pasibaigus Vatikano II Susirinkimui, suprato, kad Katalikų Bažnyčia yra praradusi savo pirmapradį sinodiškumą. Nuo to laiko buvo pradėta vėl lėtai gaivinti sinodiškos Bažnyčios sampratą. Šiandien mėginama suteikti sinodiškumui naujos jėgos, visą laiką atsimenant, kad pagrindinė Sinodo veikėja yra Šventoji Dvasia. Todėl reikia užtikrinti, kad būtent Dvasia vadovautų. (jm / Vatican News)
