„Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį“ – sako Jėzus tryliktojo eilinio sekmadienio Mišių Žodžio liturgijoje.
Kai kas įsivaizduoja pranašą kaip ateitį nuspėjantį burtininką, bet krikščionis netiki prietarais, būrimu iš kortų ar iš delno, horoskopais ar kitais panašiais dalykais. Kiti pranašais vadina praeities veikėjus, gyvenusius dar prieš Kristų, kad išpranašautų jo atėjimą. Tačiau Jėzus dar šiandien tvirtina, kad pranašus reikia priimti. Tai reiškia, kad jų yra. Tačiau kas jie?
Klausimą uždavė popiežius šio sekmadienio vidudienį Marijos maldos susitikime Šv. Petro aikštėje.
„Pranašas yra kiekvienas iš mūsų, brangūs broliai ir seserys!“, – sakė popiežius. Jis prisiminė tai, ką skelbia Bažnyčios katekizmas, jog visi gavusieji Krikštą gavo pranašystės malonę ir misiją. Pranašai padeda kitiems suprasti nūdienos uždavinius Šventosios Dvasios veikimo dėka, suvokti Dievo planus ir įjuos atsiliepti. Kitaip tariant, pranašas yra tasai, kuris kitiems rodo į Jėzų ir jį liudija, padeda gyventi dabar ir kurti ateitį pagal jo planus. Todėl visi mes esame pranašai, Jėzaus liudytojai, kad Evangelijos jėga persimuštų į kasdienį gyvenimą, šeimą ir visuomenę.
Pranašas yra gyvas ženklas parodantis Dievą kitiems, jis yra atspindys Kristaus šviesos seserų ir brolių kelyje. Kiekvienas iš mūsų gali savęs paklausti: ar aš, per Krikštą išrinkta ar išrinktas būti pranašu, šneku ir gyvenu kaip Jėzaus liudininkė – liudininkas? Ar kam nors perduotų bent dalelę jo šviesos? Ar susimąstau apie tai, koks mano liudijimas? Kokia mano pranašystė?
Popiežius Pranciškus priminė, kad Jėzus sekmadienio Evangelijoje prašo, kad priimtume pranašus. Todėl, anot jo, svarbu, kad vieni kitus priimtume kaip tokius, t.y. kaip Dievo žinios pasiuntines – pasiuntinius; priimti kiekvieną pagal savo socialinį statusą ar pašaukimą ten, kur gyvename: šeimoje, parapijoje, tikinčiųjų bendruomenėje, kitose Bažnyčios ir visuomenės aplinkose. Šventoji Dvasia išdalijo pranašystės malonę šventajai Dievo tautai. Būtent todėl turime vieni į kitus gerai įsiklausyti. Kaip pavyzdžiui, tada, kai darome svarbius sprendimus – svarbu visų pirma melstis, šauktis Šventosios Dvasios, po to klausytis ir dialoguoti pripažįstant, kad kiekvienas iš mūsų, net patys mažiausieji, gali pasakyti ką nors svarbaus, pasidalyti pranašystės malone. Šitaip ieškome tiesos, plečiame įsiklausymo į Dievą, į seseris ir brolius atmosferą, kurioje žmonės nesijaučia priimami tik jei sako tai ką kas mums patinka, o jaučiasi priimami ir vertinami kaip dovana pagal tai, kas jie yra.
„Kiek daug konfliktų būtų galima išvengti ir išspręsti nuoširdžiai įsiklausant į kitus su noru vieni kitus suprasti! Kiekvienam iš mūsų reikia mokytis iš kitų. Todėl melskime Mariją, Pranašų Karalienę, kad padėtų mums atpažinti ir priimti gėrį, kurį Šventoji Dvasia pasėjo kituose“, – sakė popiežius sekmadienio Marijos maldos įžangoje.
SAK / Vatican News nuotr.
