Apie velionio Slovakijos kardinolo J. Koreco SJ komunistinių persekiojimų patirtį
Mindaugas Buika
Mirusiųjų minėjimo oktavoje yra pamaldžiai prisimenami į amžinybę išėję žymūs ganytojai. Štai per pastaruosius vienerius metus (nuo 2014 iki 2015 metų Vėlinių) mirė 12 kardinolų, už kuriuos lapkričio 3 dieną Šv. Petro bazilikoje popiežius Pranciškus aukojo gedulingas šv. Mišias. Ta proga norisi išsamiau apžvelgti paskutiniojo šiemet mirusio Kardinolų kolegijos nario, Nitros (Slovakija) vyskupo emerito, jėzuito, kardinolo Jano Chrizostomo Koreco SJ (1924–2015) herojiškos tarnystės liudijimą komunistinių persekiojimų laikotarpiu. Šis tikėjimo išpažinėjas, daug metų praleidęs anuometinio Čekoslovakijos režimo lageriuose, ir rekordiškai ilgą laiką, beveik keturis dešimtmečius (!), buvo priverstas kaip kunigas ir vyskupas veikti pogrindyje ir tomis labai pavojingomis sąlygomis išugdė ir suteikė kunigystės šventimus daugiau kaip šimtui dvasininkų.
Uolus ir dosnus ganytojas
Pagerbdamas kardinolo Jano Koreco SJ, kuris mirė Nitroje spalio 24 dieną, sulaukęs 91 metų, atminimą ir įvertindamas jo nuopelnus, Šventasis Tėvas pasiųstoje užuojautos telegramoje Slovakijos Vyskupų konferencijos pirmininkui sostinės Bratislavos arkivyskupui Stanislavui Zvolenskiui apibūdino velionį kaip uolų ir dosnų ganytoją, kuris savo ilgoje bažnytinėje tarnystėje pasižymėjo kaip bebaimis Evangelijos liudytojas, aktyvus krikščionių tikėjimo bei žmogiškojo asmens teisių gynėjas. Popiežius Pranciškus pabrėžė, kad kardinolas patyrė komunistinio režimo nelaisvę kalėdamas lageryje, tačiau ir šios kentėjimo aplinkybės nesukliudė jam ištikimai vykdyti vyskupo misiją. „Tai jo neišgąsdino, tik suteikė galimybę duoti spindintį dvasinės stiprybės, pasitikėjimo dieviškąja Apvaizda ir ištikimybės apaštalo Petro sostui, pavyzdį“, – patvirtino Šventasis Tėvas. Dėkodamas Viešpačiui už tai, kad jis savajai Bažnyčiai suteikė tokią brangią kardinolo J. Koreco, iškilios kunigiškos ir vyskupiškos asmenybės, dovaną, popiežius Pranciškus meldė, kad miręs ganytojas, geras ir ištikimas Bažnyčios tarnas, po visų kentėjimų būtų svetingai priimtas į amžinąjį džiaugsmą. Baigdamas jis suteikė apaštalinį palaiminimą Slovakijos vyskupų konferencijai, kunigijai, vienuolių bendruomenėms bei visiems tikintiesiems, kuriuos velionis kardinolas mylėjo ir ištikimai tarnavo, būdamas tikru krikščioniškojo tikėjimo ir vilties į prisikėlusį Viešpatį ženklu.
Trumpai prisimenant iškilaus ganytojo biografiją, galima nurodyti, kad Janas Chrizostomas Korecas gimė 1924 m. sausio 22 d. Bošanio miestelyje, Nitros vyskupijoje, tuometinėje Čekoslovakijoje, tris vaikus turėjusioje neturtingoje, bet tvirto tikėjimo odos fabriko darbininkų šeimoje. Atsiminimuose jis rašė, kad, jau būdamas dešimties metų, žinojo, kad nori tapti kunigu, o, būdamas penkiolikmetis, 1939 m. rugsėjo 15 d. įstojo į Jėzaus Draugijos naujokyną ir 1941 metais davė vienuolinius įžadus. Tai buvo dramatiškas Antrojo pasaulinio karo laikotarpis, bet dar didesni sunkumai slovakų tautai ir visam Vidurio Europos regionui iškilo, kai su sovietų „pergalingosios“ kariuomenės pagalba čia įsitvirtino totalitarinis komunistų režimas (Čekoslovakijoje tai atsitiko 1948 metais po stalinistinio rinkimų farso).
Tuomet klierikas J. Korecas buvo atsidėjęs filosofijos ir teologijos studijoms ir aktyviai reiškėsi katalikiškoje spaudoje. Visa tai teko nutraukti, kai 1950 metų pavasarį Čekoslovakijos komunistai Bažnyčios atžvilgiu pradėjo tikrą stalinistinį terorą, turbūt baisesnį netgi nei pačioje Sovietų Sąjungoje. Per trumpą laiką kalėjimuose atsidūrė beveik visi šalies vyskupai, 3000 kunigų, šimtai seserų vienuolių. Buvo uždaryti visi vienuolynai, dešimt iš dvylikos Čekoslovakijoje veikusių seminarijų, nemažai maldos namų. Tokiomis sąlygomis kunigystės šventimus 1950 metų spalio 1 dieną gavęs Janas Korecas irgi buvo internuotas, bet dėl prastos sveikatos (astma) išleistas į laisvę, bet atsisakęs bendradarbiauti su komunistų valdžia, jis negalėjo viešai eiti sielovadinės tarnystės, tapo pogrindžio jėzuitu.
Misija kalėjimo nelaisvėje
Čekoslovakijoje visiškai suvaržius, nuniokojus ar uždraudus bažnytines institucijas, laisvėje likę ganytojai šalyje nusprendė organizuoti pogrindinį Bažnyčios gyvenimą. Pritariant popiežiui Pijui XII tokiomis sąlygomis vyskupais slapta buvo konsekruoti keli jauni kunigai. Tokiu būdu 1951 m. rugpjūčio 24 d. vyskupu buvo konsekruotas ir jėzuitas kunigas J. Korecas, kuris kunigiškoje tarnystėje dar nebuvo dirbęs nė pilnų vienerių metų. Toje unikalioje situacijoje vos 27 metų vyskupas J. Korecas buvo amžiumi jauniausias Katalikų Bažnyčios hierarchas pasaulyje. Savo vyskupišku devizu pasirinkęs ant kryžiaus kenčiančio Jėzaus maldą „ad omnesunum sint“ („kad visi būtų viena“), jis pirmiausia vylėsi, kad jo šalies Bažnyčia galiausiai taps laisva ir bus bendrystėje su Visuotine Bažnyčia. Toliau viešumoje Bratislavoje dirbdamas pačius paprasčiausius darbus įvairiose gamyklose (vienu metu jis netgi buvo naktiniu sargu), vyskupas J. Korecas kartu pogrindyje atliko savo ganytojišką misiją ugdydamas ir šventindamas kunigus, mokydamas tikinčiuosius, platindamas pogrindinę religinę literatūrą. Galiausiai 1960 metais Čekoslovakijos komunistų saugumo policija (štatna tajna bezpečnost) tai susekė ir įsiveržusi į ganytojo namus po atliktos kratos išsiaiškino jo kunigišką ir vyskupišką tapatumą. Netrukus parodomajame teisme vyskupas J. Korecas už „valstybės išdavimą“ buvo nuteistas 12 metų kalėti.
Bausmę teko atlikti plačiai išgarsėjusiame ypač griežto režimo Valdicės lageryje, šiaurinėje Bohemijos dalyje. Šį gulagą Čekoslovakijos komunistai buvo įsteigę buvusio vienuolyno teritorijoje ir jame kartu su kriminaliniais nusikaltėliais kalėjo šeši katalikų vyskupai ir beveik 250 kunigų. Net ir tokiomis sunkiomis izoliacijos ir nelaisvės sąlygomis vyskupas J. Korecas drąsiai tęsė savo ganytojišką tarnystę, pelnydamas visuotinę pagarbą, pasitikėjimą ir reikalingą pagalbą. Šioje kalinimo patirtyje, kurią ganytojas vėliau aprašė į daugelį kalbų išverstoje stambioje knygoje „Barbarų naktis“, pasakojama apie kasdienę šv. Mišių auką kalėjimo sąlygomis, pravestas jėzuitiškas dvasines pratybas, teologinius apmąstymus ir jaunų kalinių evangelizavimą. Vyskupas J. Korecas visai be ironijos pripažino, kad bendravimas su kriminaliniais nusikaltėliais jam buvo naudingas, nes gavo daug informacijos apie realų gyvenimą ir tai galėjo panaudoti sielovadoje. Žinoma, buvo ir daug praradimų, nes, pavyzdžiui, kalintys ganytojai beveik negaudavo žinių apie 7-ajame dešimtmetyje Romoje vykusį II Susirinkimą. Į laisvę buvo perduoti keli vyskupo J. Koreco protesto pareiškimai, dėl jo komunistinio kalinimo nepagrįstumo. „Buvau kalinamas dėl ištikimybės Popiežiui, tačiau tai priimu kaip garbę, – rašė ganytojas. – Šiai ištikimybei nėra reikalingas kieno nors sutikimas ar patvirtinimas, ir kalėjimo nelaisvė dar labiau sustiprino šią ištikimybę“.
Tiesos priešininkų baimė
1968 metais, Čekoslovakijoje vykstant neilgai trukusiam režimo liberalizavimo procesui, vadinamajam Prahos pavasariui, kai tuometinis šalies lyderis Aleksandras Dubčekas bandė kurti socializmą su žmogiškuoju veidu, vyskupas J. Korecas buvo amnestuotas ir išleistas į laisvę, o vėliau ir teisiškai reabilituotas. 1969 metais jis galėjo nuvykti į Romą, kur buvo popiežiaus Pauliaus VI priimtas privačioje audiencijoje, iš Šventojo Tėvo rankų gavo mitrą, kitas vyskupiškas insignijas ir asmeninę dovaną – Krūtinės kryžių, kurį pats Paulius VI nešiojo, kai buvo Milano arkivyskupu. Taigi vyskupas J. Korecas tapo valstybės pripažintu Bažnyčios hierarchu, tačiau laikiną politinį atšilimą Čekoslovakijoje nutraukus Sovietų Sąjungos vadovaujamai karinei invazijai, jam buvo uždrausta viešai atlikti ganytojiškas pareigas. Vyskupas .J. Korecas atsisakė kolaboruoti su komunistine valdžia ir neįsiliejo į režimui palankų vadinamąjį „taikos dvasininkų“ sąjūdį, nors tuometinėje Čekoslovakijoje tai buvo sąlyga viešai sielovadinei veiklai. 1974 metais teisme netgi buvo atšaukta vyskupo J. Koreco reabilitacija ir jis vėl buvo suimtas, kad kalėjime atliktų likusių ketverių metų bausmę. Tačiau Šventojo Sosto pastangomis pagal tuometinio Vatikano užsienio reikalų ministro arkivyskupo (vėliau kardinolo) Agostino Kazarolio (Agostino Casaroli) vestas derybas su Vidurio Europos komunistiniais režimais („ost politik“) vyskupo J. Koreco areštas buvo nutrauktas. Tačiau jis vis tiek viešai negalėjo eiti ganytojiškų pareigų ir veikė pogrindyje, vėl viešai atliko įvairius civilinius darbus – buvo liftų remontininkas, parduotuvių vitrinų valytojas, gatvių šlavėjas iki oficialaus išėjimo į pensiją 1984 metais.
Tuo pat metu, nors atidžiai stebimas komunistinio saugumo policijos, vyskupas J. Korecas toliau savo ganytojišką misiją atliko jam jau įprastame pogrindyje, praktiškai savuoju autoritetu darydamas įtaką visam bažnytiniam Slovakijos gyvenimui. Didžiausias dėmesys buvo skiriamas kunigų rengimui, jaunimo katechizavimui ir organizavimui, religinės literatūros ir spaudos platinimui. Minint jo vyskupystės 25 metų jubiliejų, vienas Vakarų laikraštis rašė: „Bratislavoje gyvena žmogus, kurio ateistinė komunistų partija labiausiai bijosi. Tai – vyskupas Janas Korecas, dirbantis paprastu darbininku didelėje gamykloje. Ir nors jis serga astma, priverstas atlikti sunkius fizinius darbus. Jeigu jėgos apleidžia, negali tikėtis valdžios užuojautos, nes yra trečios kategorijos pilietis ir jo pase įspausta žyma, kad teistas už savo šalies išdavimą“. Taip tarsi pasitvirtino senųjų Romos Bažnyčios vyskupų konsekravimo apeigų palinkėjimai: „Teribilis appareat adversariis Veritatis“ (tegul jis būna baisus Tiesos priešams). Nepaisant dviejų rengtų pasikėsinimų į jo gyvybę, 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, prasidėjus naujam atgimimo laikotarpiui, vyskupas J. Korecas dar aktyviau organizavo slovakų katalikų pasipriešinimo veiklą. Štai, pavyzdžiui, 1987–1988 metais, švenčiant Marijos metus, jis vadovavo 150 tūkstančių žmonių piligrimystei į vietinę Dievo Motinos šventovę, kitoms akcijoms, už ką buvo dažnai areštuojamas ir tardomas, bet nėjo į jokius kompromisus su ateistiniu režimu.
Brangus ir sektinas pavyzdys
Pagaliau vyskupas J. Korecas sulaukė komunistinio režimo žlugimo ir galėjo jau viešai vykdyti savo ganytojišką tarnystę. 1989 metais jis buvo paskirtas Bratislavos šventųjų Kirilo ir Metodijaus kunigų seminarijos rektoriumi, o 1990 metais popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskirtas Slovakijos ir visos Vidurio Europos seniausios Nitros vyskupijos ordinaru. Tuomet vyskupas J. Korecas jau buvo brandaus 66 metų amžiaus, bet taip jau susiklostė, kad prieš tai jauniausiam pasaulio vyskupui net 39 metus teko darbuotis pogrindyje. 1991 metų birželio 28 dienos konsistorijoje vyskupas J. Korecas buvo paskelbtas kardinolu ir tapo pirmuoju Kardinolų kolegijos nariu laisvoje ir demokratinėje Slovakijos valstybėje, kurioje trys ketvirtadaliai iš 5 milijonų gyventojų yra katalikai. Beje, šventasis Jonas Paulius II, kuris iki išrinkimo į Petro sostą buvo Lenkijos kardinolu ir Krokuvos arkivyskupu bei patyrė komunistinio režimo jungą, visada kėlė kardinolo J. Koreco iškilios tarnystės pavyzdį, pabrėždamas, kad reikia, jog šie patirti kentėjimai ir pranašiška žinia būtų geriau žinoma. Kardinolo J. Koreco knygos „Barbarų naktis“ įžanginiame žodyje Šventasis Tėvas dėkojo už jo „aštuonių metų kalinimo atsiminimų įamžinimą. Šis komunistinių represijų liudijimas yra nepaprastai svarbus“. 1995 metais apsilankęs Nitroje per savo apaštalinį vizitą Slovakijoje popiežius Jonas Paulius II kalbėjo, kad kardinolo J. Koreco vardas ir darbai turi daug ką pasakyti ne tik Slovakijai, Čekijai, bet ir visai Europai, ypač siekiant, kad jaunosios kartos geriau suvoktų tikrąjį komunizmo veidą anuometinių kentėjimų ir kankinystės patirtyje. Šventojo Tėvo kvietimu 1998 metais kardinolas pravedė Vatikane tradicines Gavėnios rekolekcijas. Tai irgi buvo ypatingas jėzuito ganytojo pripažinimas.
Kardinolas J. Korecas iš Nitros ordinaro pareigų atsistatydino 2005 metais ir dėl amžiaus, viršijančio 80 metų ribą, jau negalėjo dalyvauti tais metais vykusioje konklavoje, kurioje buvo renkamas popiežius Benediktas XVI. Tačiau jis dalyvavo mirusio Jono Pauliaus II iškilmingose laidotuvėse bei visų kardinolų ikikonklaviniuose pasitarimuose. Iki pat gyvenimo pabaigos kardinolas J. Korecas buvo aktyvus nacionaliniame Bažnyčios ir visuomenės gyvenime, nuolat publikavo straipsnius spaudoje, ypač slovakų žurnale „Kulturny život“. Jo rezidencijoje nuolat lankydavosi garbingi svečiai – kunigai, vyskupai, mokslininkai ir politikai, katalikai ir kitų tikybų išpažinėjai iš Slovakijos ir užsienio šalių, norėdami gauti vertingų patarimų, paremtų solidžia ganytojiška patirtimi. Likdamas politiškai neutralus, kardinolas J. Korecas parėmė taikų Slovakijos atsiskyrimą nuo Čekoslovakijos federacijos ir pabrėždavo, kad atkurtoje rinkos ekonomikoje ypatingas dėmesys turi būti skirtas neturtingiesiems, kaip tai skelbia Bažnyčios socialinis mokymas. Kardinolas J. Korecas buvo tarp 24 žymių slovakų veikėjų, kurie paskelbė Apgailėjimo pareiškimą dėl to, kad Antrojo pasaulinio karo metais visi Slovakijos žydai buvo deportuoti į nacių lagerius. Pats jėzuitas kardinolas asmeniškai pasmerkė šias tuometinio marionetinio režimo vykdytas deportacijas, vadindamas jas „nežmonišku aktu“. Kelis kartus Slovakijos Vyskupų konferencijos pirmininku rinktas kardinolas J. Korecas su vienuolišku kuklumu visada priimdavo jam rodytą didelę pagarbą. Viename interviu, duotame Romos jėzuitų savaitiniam žurnalui „La Civilta Cattolica“ jis sakė: „Aš sau nepriskiriu jokių didžiųjų nuopelnų. Bėgant metams vis labiau suprantu, kas tikrai svarbaus padaryta, priklauso Dievo malonei“. Tačiau visiems tikrą laisvę mylintiems žmonėms kardinolas J. Korecas liks brangiu ir sektinu pavyzdžiu, kuris moko, kad negalima pasiduoti grasinimams, pavojams ir ideologiniams „vėjams“ ginant tikinčiųjų kaimenę „visokio plauko vilkų“ išpuolių akivaizdoje. Mirus kardinolui J. Korecui, dabar Kardinolų kolegijoje yra 218 narių, iš kurių 118 – kardinolai, jaunesni nei 80 metų, ir gali dalyvauti konklavoje.
Kardinolas Janas Chrizostomas Korecas SJ
„XXI amžius“, 2015 11 06, nr. 41
