Kovo 19-ąją per Lietuvoje vykusius savivaldos rinkimus mažeikiškiai miesto mero postą pirmą karą patikėjo moteriai – Lietuvos socialdemokratų partijos iškeltai kandidatei Rūtai Matulaitienei.Politinę karjerą pradėjusi nuo tarybos narės, dirbusi mero pavaduotoja, naujoji merė tiek sau, tiek kitiems politikams linki neprarasti žmogiškumo: „Pirmiausia juk yra ne pareigos, o žmogus. Pareigos tik įgalina mane veikti – įgyvendinti tikslus, darbus, siekius“.
– Ar tikėjotės būti išrinkta mere? Kas kėlė nerimą?
– Nerimo gal ir nebuvo. Visos dvejonės buvo iki tol, kol apsisprendžiau kandidatuoti. Paskui, kartu su šaunia komanda, sutelkėm visą dėmesį į patį procesą. Žinoma, prieš rinkimus buvau pasirengusi ir tam kitam variantui, bet tikėjau, kad žmonės patikės manimi. Be tikėjimo nebūtų motyvacijos, ėjimo pirmyn. Išreikštas rinkėjų pasitikėjimas, manau, ne tik rinkiminis momentas – susidėjo viskas: mano veikla, komandos darbas, debatai leido susidaryti rinkėjams nuomonę, kaip tu bendrauji, kaip priimi kito nuomonę.
– Turbūt jautėte didelį šeimos palaikymą?
– Einant politiniu keliu mane ypač palaiko, motyvuoja, drąsina vyras, kuris tiki ir pasitiki manimi. Žinoma, rinkiminiu laikotarpiu vyrui atiteko didesnis namų ūkio darbų krūvis. Sprendimą dėl politinės karjeros šeimoje reikėjo priimti dar tada, kai ėjau į mero pavaduotojos postą. Jau tada žinojome, kad, tampę vieši, būsime lyg po padidinamuoju stiklu. Skaudžiausia rinkiminiu laikotarpiu man buvo, kad psichologinį krūvį atlaikyti teko kitiems šeimos nariams, kurie jautriau reagavo. Dukrą gimnazijoje iki ašarų žeidė išgirstos pastabos mano adresu, o kur dar tikrovės neatitinkantys komentarai, persmelkti patyčiomis, kuriuos skaitė ir vaikai, ir mama.
– Kokioje šeimoje Jūs augote?
– Iki penkerių metų augau tik su mama, kai apsirgdavau – su močiute. Augau moterų apsuptyje, jos buvo mano brangiausi žmonės. Skaudu, bet taip susiklostė gyvenimas, kad tikrojo tėčio taip ir neteko sutikti, nors ir labai laukiau, kai maža buvau. Tėvai išsiskyrė, kai dar nebuvau gimusi. Tėčiu, o paskui ir seneliu tapo a. a. antrasis mamos vyras. Paprastoje rūpestingoje, mylinčioje, darbininkų šeimoje – mama medicinos sesuo, tėtis greitosios vairuotojas – augome trys seserys, ir visos skirtingos. Viena sesuo gyvena Mažeikiuose, dirba Mažeikių lopšelyje-darželyje ,,Delfinas“ direktore. Trečioji gyvena Kaune, dirba akademinį darbą su studentais, ruošiasi gintis doktorantūrą.
– Kokį išsilavinimą įgijote? Kaip keitėsi Jūsų darbinė veikla?
– Mokiausi Mažeikių II vidurinėje mokykloje (dabartinė Mažeikių Gabijos gimnazija). Pirmoji darbovietė, kurioje dirbau dešimt metų, buvo Telšių visuomenės sveikatos centro Mažeikių filialas – iš pradžių administratore, vėliau tapau valstybės tarnautoja, vyriausiąja specialiste. Čia dirbdama Klaipėdos universitete baigiau edukologijos studijas. Po to pasirinkau vadybos ir viešojo administravimo magistro studijas Šiaulių universitete. Pirmoji vadovavimo patirtis į mano gyvenimą atėjo dirbant Visuomenės sveikatos centre, kai tekdavo pavaduoti vedėją. Tad laimėjusi konkursą ir pradėjusi dirbti VšĮ Šiaulių darbo rinkos mokymo centro Mažeikių padalinio vadove jau turėjau ir praktinių žinių apie vadovavimą. Dirbdama vadove pradėjau savo politinį kelią. Teko „pasimatuoti“ ir mero kėdę, kai dirbau mero pavaduotoja.
– Kokių vertybių atsinešėte iš namų?
– Šeimoje buvo puoselėjamas sąžiningumas, pagarba kitam žmogui, atjauta. Norėčiau išskirti vieną, išskirtinę vertybę – svarbiausia šeima. Šeimoje besąlygiškai reikia palaikyti vienas kitą, nežiūrint, ką sako svetimi, kokią klaidą padarei. Jei ir blogai pasielgdavau, prie svetimų sulaukdavau tėvo ar mamos palaikymo, bandydavo kuo švelniau iš tos situacijos išvesti. O visas pastabas ir priekaištus, gyvenimiškas pamokas išklausydavau, kai likdavome vieni. Visada jausdavau mamos palaikymą, kuri be žodžių pastebėdavo visas mano vaikiškas, paaugliškas nuotaikų kaitas ir neleisdavo slogioms mintims užvaldyti. Stipriausia man yra šeima, kurią pas mus įprasta laikyti ne tik vyrą, vaikus, bet ir mamą, seserų bei vyro šeimas.
– Papasakokite apie savo dabartinę šeimą.
– Ištekėjau 21-erių. Vyras dirba AB „Orlean Lietuva“ Ekologijos skyriaus vadovu. Užauginome du vaikus. Septyniolikmetė dukra – gimnazistė. Sūnus, kuriam 25-eri, dirba Vilniaus dailės akademijoje, tame pačiame institute baigė dizaino studijas. Žiūrėdama į savo vaikus, kiekviename jų randu dalelę savęs, dalelę tėvo. Visus mus jungia šilti jausmai, vienas kito palaikymas, ypač tai pajutau rinkiminiu laikotarpiu.
– Mero modelis naujas. Nors ir ne naujokė politikoje, bet turbūt ir Jums teks mokytis kai kurių naujovių. Kokia Jūsų nuomonė apie mero įgaliojimus: geriau buvo iki šiol, ar geresnis naujasis modelis?
– Dėl naujo mero modelio labai daug nuomonių ir diskusijų. Vieni teigia, kad meras turės daugiau galios, vadinasi, galės daugiau rinkiminių pažadų įgyvendinti. Kiti visiškai priešingos nuomonės, ypač jei meras neturi daugumos taryboje. Manau, kad kas gerai ir kas blogai, pamatysime, kai pradėsime taikyti praktiškai. Nors ir dabar kai kurie momentai keistoki, pavyzdžiui, meras, vicemerai nebėra tarybos nariai ir meras neturės balsavimo teisės savivaldybės tarybos posėdžiuose sprendžiamais klausimais. Taip ir neaišku, kaip merui reikės pirmininkauti tarybos posėdžiams, nebūnant jos nariu ir nebalsuojant dėl sprendimų. Daug funkcijų meras perima iš administracijos direktoriaus. Prie naujojo mero modelio yra dar apie 60 teisės aktų, poįstatyminių dokumentų, reglamentuojančių savivaldos darbą. Deja, tik maža dalis tų teisės aktų yra pakeista taikant prie naujos Vietos savivaldos įstatymo redakcijos. Naujas mero modelis – kol kas daugiau klausimų nei atsakymų. Pagal naująjį modelį, meras su vicemerais yra vykdomoji valdžia, o taryba – atstovaujamoji.
– Kokie pirmieji darbai, Jūsų manymu, būtiniausi?
– O kurie darbai nesvarbūs... Pirmiausia, komandos formavimas. Kaip ir minėjau rinkiminės kompanijos metu, svarbiausia, kiemų, automobilių stovėjimo aikštelių, įvažiavimų į kiemus, rajono blogiausių kelių tvarkymas. Pagaliau baigti intrigas dėl sporto arenos ir imtis statybų, kuri bus statoma ten, kur jau sutvarkyta infrastruktūra. Kita spręstina problema – viešųjų pastatų remonto darbai arba renovacija. Sudarant dešimtmečio darbų planą, į svarstymo procesą įtraukti ir suinteresuotų įstaigų vadovus.
Šalia tų pagrindinių darbų lygiagrečiai eina ir kiti – lėšų iš Europos Sąjungos fondų įsisavinimas, turizmo centro veiklos plėtojimas. Paspartinti kvartalinę renovaciją, kartu būtų tvarkomos ir viešosios erdvės šalia renovuojamų namų. Susėdus tartis su apleistų pastatų savininkais ir rasti sprendimo būdus, kaip tuos pastatus laikinai uždengti, kad negadintų miesto vaizdo.
– Ar nebaugina kai kurių opozicijos narių aktyvumas? Kaip ketinate rasti kompromisą?
– Manau, tie visada ir viskuo nepatenkinti žmonės yra politikai populistai. Jie ateina ne dirbti, bet išaukštinti save, žemindami kitus. Vertinu juos, kaip žmones, turinčius daug didelių asmeninių problemų, su kuriomis nesusitvarko. Aš jų nebijau, man jų gaila.
– Gal jau žinoma koalicijos sudėtis? Be socialdemokratų ir „valstiečių“ su kokia politine jėga dar derimasi dėl valdančiosios daugumos?
– Į koaliciją bendram darbui mes kviesime visus. Leisim nurimti opozicijos aistroms, tada sėsime ir kalbėsime. Savaitės pradžioje išsiųsime pranešimą, kuriuo kviesime visas frakcijas kalbėtis sklandaus darbo Mažeikių labui. Rinkėjai patikėjo mumis – turime pateisinti jų lūkesčius, privalome dirbti gyventojų naudai, o ne posėdžiams, darbui trukdyti. Mes pasirengę į savo programą įtraukti ir kitų partijų, einančių į koaliciją, Mažeikių rajonui naudingus pasiūlymus.
– Ar jau apsitarta dėl vicemerų ir kiek jų bus? Debatuose minėjote, kad gali būti trys.
– Manau, bus trys vicemerai. Nebelieka administracijos direktoriaus pavaduotojų, iki šiol jų buvo du – tad darbuotojų skaičius nepadaugės. Pasirenkant pagrindinius asmenis, su kuriais man reikės dirbti, atsižvelgsiu į tai, kad būtų kompetentingi, savo srities žinovai, o, svarbiausia, kad aš jais galėčiau pasitikėti. Jungiantis į koaliciją reikia ir partneriams skirti postą, priešingu atveju nebus rimto darbo. Personalijos turėtų paaiškėti greitu laiku.
– Ar galite įvardinti administracijos vadovą?
– Kaip jau minėjau, tai turėtų paaiškėti greitu laiku, dabar vyksta pokalbiai su koalicijos partneriais.
– Gal jau žinoma pirmojo tarybos posėdžio data?
– Pirmasis tarybos posėdis vyks balandžio 17 d.
– Kaip vertinate Mažeikių savivaldybės darbą? Gal yra sričių, kuriose reikia dar tobulėti?
– Norisi pakalbėti apie socialiniuose tinkluose sklandančią informaciją, neva, mūsų savivaldybė turi išpūstą savivaldybės darbuotojų skaičių ir lyginama su kitomis savivaldybėmis. Lyginant reikia atkreipti dėmesį, kad ne visur vienoda valdymo struktūra. Mūsų savivaldybėje į administracijos struktūrą įtraukiami ir seniūnijų, kurių yra devynios, visi darbuotojai. Kai kuriose kitose savivaldybėse į administracijos struktūrą seniūnijos neįtraukiamos.
Dėl sklandesnio darbo reikės peržiūrėti pareigybes, ar nesidubliuoja darbinės funkcijos. Kai kurios funkcijos nepriskirtos darbuotojams ir neaišku, kas jas turi atlikti. Pavyzdžiui, susiduriama su smulkių projektų atlikimo problemomis, kai reikalinga greitai atlikti darbus, tai ypač aktualu seniūnijoms. Peržiūrėjus darbines funkcijas, reikėtų paskirti konkrečius darbuotojus gal net konkrečioms seniūnijoms, kurie būtų atsakingi už projektus, paraiškas.
– Dalindama save kitiems, manau, nepamirštate ir saviškių. Koks Jūsų laisvalaikis?
– Per rinkimus stengiausi rasti laiko ir šeimai, bet, be abejo, šeima nukentėjo. Laisvalaikis nėra išskirtinis. Mėgstu skaityti asmeninio tobulėjimo knygas, žymių, stiprių asmenybių, kurie buvo ir vėtomi, ir mėtomi, autobiografijas, biografijas. Kitiems gal ir įdomus mano skaitymo būdas – ant spintelės visada yra keturios penkios knygos. Neskaitau vienos, pasirenku pagal nuotaiką.
Labai džiaugiuosi savo gyvūnais, kurie nuramina, atpalaiduoja. Traukia ir žemiški pomėgiai – mėgėjiška sodininkystė, gėlininkystė, norisi vis kažko naujo išbandyti, šiltais vasaros vakarais prisiliesti prie žemės. Mano pomėgius perėmė vyras, aš jo perėmiau – tad kartu krepšinį, kartu puoselėjame savo namų aplinką.
– Ko palinkėtumėte sau, naujajai tarybai, mažeikiškiams?
– Svarbiausias palinkėjimas – neprarasti žmogiškumo. Pirmiausia juk yra ne pareigos, o žmogus. Pareigos tik įgalina mane veikti – įgyvendinti tikslus, darbus, siekius. Turime gyventi, dirbti taip, kad nereikėtų vengti susitikti žmonių. Manau, jeigu vadovausimės šia pagrindine vertybe, tai neleis išklysti iš pagrindinio kelio, to linkiu ir kitiems.
Gražina Veršinskienė
