Kovo 8-ąją, Židikuose, minint Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos 146-ąsias gimimo metines, iškilmingai įteikta jos vardo premija. Šiemet 26-ąja šios premijos laureate tapo Danutė Komovienė – pedagogė, Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos „Carito“ reikalų vedėja. Savivaldybės įsteigtas apdovanojimas skirtas už ilgametį ir nuoširdų darbą su socialinę atskirtį patiriančiais asmenimis, neatlygintiną visokeriopą pagalbą ukrainiečiams integruotis į rajono bendruomenę, savanorystės idėjos platinimą ir jaunų žmonių įtraukimą į šią veiklą.
Šatrijos Raganos vardo premiją rašytojos 120-ojo gimtadienio proga įsiteigė Mažeikių rajono savivaldybė. Šis apdovanojimas kasmet skiriamas žmonėms, kurie savo darbais padeda įamžinti rašytojos atminimą, puoselėja ir tęsia Šatrijos Raganos švietėjišką, altruistinę veiklą.
Budas.lt pakalbino premijos laureatę D. Komovienę:
– Šiemet Jums skirta Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Tai labai garbingas apdovanojimas. Jaučiu didelį dėkingumą ir atsakomybę. Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos atminimo įprasminimas įpareigoja iš visos širdies neužmiršti ir tęsti Jos švietėjišką ir altruistinę veiklą. Nuoširdžiai įpareigoja perduoti šias vertybes jaunajai kartai.
– Jūsų veikla – tiek darbinė, tiek visuomeninė neatsiejama nuo supratingumo, atjautos kitokiam žmogui. Gal dvasinės veiklos užuomazgų reikia ieškoti vaikystėje?
– Įdomus pastebėjimas/sutapimas iš Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos biografijos ir manosios: esu taip pat vyriausia iš keturių vaikų mano šeimoje – sesuo ir du broliai.
Tėvų namuose nuolat lankydavosi įdomūs žmonės. Ausis ištempusi klausydavausi jų pokalbių (žinoma, į akis lįsti buvo nevalia ir nemandagu). Pokalbiai buvo apie gyvenimą prie smetoninės Lietuvos. Žinoma, ne viską galėjom žinoti ir girdėti.
Ypač dažnai girdėdavau pokalbius ir pavyzdžius apie puikius medikus. Net mane pačią nuo vaikiškų ligų gydė Radviliškyje labai žinoma vaikų gydytoja Danutė Saukaitė. Va, ir vardą tokį pat man parinko! Tikėjosi, kad užaugsiu, gydytoja būsiu. Dar prisimenu, kaip pabėgau iš pamokos gal pirmoje ar antroje klasėje, nes norėjau pamatyti garsaus Radviliškio felčerio Simonavičiaus laidotuves. Mokytoja nesupyko... Jie visi gelbėjo ištikusius ligos.
– Kokių vertybių atsinešėte iš namų, mokyklos?
– Šeimoje vyravo santarvė, atjauta, pagarba kaimynams, mokytojams. Mokė dalintis. Buvau judri, išdykusi, bet vis primindavo ir prisimindavau, kad Dievas viską mato, girdi ir žino, ką galvoju. Ne per baimę, bet per supratimą, kas gražu, o kas papiktins ne tik Dievą, bet ir kitus – stengiausi nepiktinti ir neužgauti. Tos vertybės ir dabar labai norėčiau laikytis.
– Atverkite duris į savo vaikystę, jaunystę. Kas buvo Jūsų gyvenimo mokytojai?
– Didieji mano mokytojai buvo tėvai. Mokykloje mane supo labai puikūs pedagogai. Daugelio pamokymus gerai prisimenu ir dabar. Net pati juos pacituodavau savo mokiniams. Vėliau studijos Panevėžio medicinos mokykloje ir Šiaulių pedagoginiame institute, sutikti dėstytojai buvo mylintys savo darbą ir jam atsidavę. Be jokios pertraukos galėdavau klausytis amžinos atminties dėstytojų docentės J. Daulenskienės ir psichologijos docento A. Grigonio paskaitų.
Teko didelė garbė doc. A. Grigoniui parodyti Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos koplyčią. Tąsyk į ją neįėjome, bet turėjome minčių apmąstymui. Nieko atsitiktinai nebūna... Jos gyvenimo pavyzdys jau tada įstrigo giliai atmintin.
– Kokių svajonių turėjote?
– Svajojau tapti vaikų gydytoja, bet gyvenimas nuvedė kita, šalia einančia, linija. Buvau akušerė, vėliau mokiau, globojau, drąsinau tuos, kuriems mokykloje buvo sunkiau. Buvau kartu ar šalia tų, kuriems reikėjo manęs. Galiu tik dėkoti už tai.
– Ar galima sakyti, kad gyvenimo pilnatvę radote savanorystėje?
– Pati veikla buvo nuo pat pradžių karitatyvinė. Tačiau šiuo metu galiu skirti tam daugiau laiko. Džiaugiuosi sutikusi daug jaunų ir gyvenimo patirtį turinčių savanorių, su kuriais lengva keliauti gerų darbų artimui link.
– Kaip apibūdintumėte savo veiklos sritis, kuriose sukatės?
– Labiausiai sekasi nukreipti savanorius jiems sėkmingu keliu. Jie atranda save ir įgalina kitus.
– Seniai dalyvaujate „Carito“ veikloje. Kas paskatino užsiimti šia veikla?
– Pirma pažintis su „Caritu“ buvo labai seniai, kai tik pradėjau dirbti mokykloje. Šviesios atminties gydytoja vaikų chirurgė Stefanija Žilinskaitė, mokytoja Regina Pocienė, medicinos darbuotoja Bronislava Viesulienė pakviesdavo mus su mergaitėmis į popietes. Joms rūpėjo našlaičių ir likimo nuskriaustų vaikų gyvenimas. Tai buvo šilti pokalbiai apie gyvenimą.
– Esate viena iš aktyviausių, ištiesiančių ranką ukraniečiams. Ar įmanoma išvardyti, kokią pagalbą dažniausiai suteikiate?
– Dar 2014 metais sutikau būrelį ukrainiečių iš Donbaso ir Luhansko. Drauge su jais išgyvenome namų netektį, karo baisumus. Prisimenu, kiek daug praėjome kelių, kol Lietuvoje jie galėjo rasti prieglobstį. Susibūrėme ir mokėmės lietuvių kalbos, bendravome, kartu šventėme Ukrainos Nepriklausomybės dieną, Lietuvai įžymias datas.
Dalis sėkmingai gyvena ir dirba Mažeikių mieste ir dabar yra pagalbininkai priimant jų tautiečius. Ypač dėkinga Olgai Ledniovai. Tai jos dėka daugeliui tapo pasiekiama mūsų pagalba, informacija. Visi parapijos savanoriai ir darbuotojai globojo pabėgėlius, neskaičiuodami savo valandų. Parapijos namai pildėsi kasdien naujai atvykusiais ukrainiečiais. Visko reikėjo – ir šaukšto, ir puodo, ir šiltesnio pledo, drabužių ir avalynės. Mažiesiems reikėjo vežimėlio, lovelės. Atvyko, kaip stovi... Drauge su maltiečiais rūpinomės būtiniausiomis reikmėmis.
Ypač gera prisiminti Kovo 11-osios šventę, į kurią buvo pakviesti ukrainiečiai. Nuolatiniais pagalbininkais ir rėmėjais tapo Mažeikių kultūros centras. Jų indėlis neįkainojamas. Labdaringi spektakliai, koncertai padėjo surinkti lėšų, kad galėtume suteikti orią pagalbą atvykusiems. Daug privačių iniciatyvų!
Į pirmuosius lietuvių kalbos kursus rinkomės Mažeikių Šeimos ir vaiko gerovės centre. Salė vos talpino norinčiuosius ne tik mokytis kalbos, bet ir pabūti drauge kaip dvasinėje užuovėjoje nuo negandų.
Šiuo metu vyksta lietuvių kalbos pamokėlės – pradedantiesiems ir pažengusiems. Ketiname globoti Mažeikiuose besikuriančią ukrainiečių bendruomenę.
– Kas sušildo Jūsų sielą, einant į žmogų, bandant jam padėti?
– Tikėjimas, meilė ir viltis. Anksčiau tai skambėjo tik kaip gražūs žodžiai. Dabar jie tapo savastimi.
Visada tikiu žmogumi! Net ir tada, kai atrodo, jau nuvylė. Žinau, kad yra raktas kiekvienai sielai, tik reikia jį atrasti tinkamu laiku.
– Gal ir Jūs gaunate gyvenimiškų pamokų iš jų?
– Iš tiesų, mokausi kasdien pamatyti žmoguje mažus perliukus. Anksčiau lyg ir taip ryškiai nepastebėdavau dėl darbų rutinos, kasdieninių ritualų, skubėjimo. Dabar dažnai mane galima nustebinti. Pvz., einant į bažnyčią nusiauti purvinus batus ir persiauti švariais...
Oi, kiek daug žmonėse gerumo, sakralumo!
– Dalindama save kitiems, manau, nepamirštate ir saviškių. Koks Jūsų laisvalaikis?
– Labai mėgstu keliauti, pažinti savo kraštą. Gera pamatyti spektaklius, kiną, kurie ilgam palieka įspūdį.
Džiaugiuosi, kai galiu „iš dūšios“ pasikalbėti su savo sūnumis, dukra. Abu sūnūs pedagogai. Dukra politologė, bet savo darbą sieja su sveikatos įstaigomis. Tai visada esu gyvenimo verpetuose. Labai myliu jaunimą. Jie neleidžia sustoti.
Daug laiko galiu skirti mažiesiems anūkams, kurie viskuo domisi ir tūkstantį kartų klausia „Kodėl?“. Turiu domėtis ir futbolu, nes didysis anūkas futbolininkas. Na, o trys anūkės toli nuo Lietuvos. Taigi, vis dar turiu vilties pramokti ispanų kalbą.
Artimiausias žmogus, kuris turi išklausyti mane – tai mano sutuoktinis. Jis ir palaiko, ir pamoko, ir kartais papriekaištauja, kad dažnai lieka vienas namuose. Radau veiklą ir jam – moko lietuvių kalbos užsieniečius. Nepripažįsta, bet jau savanoris...
– Ar dėliotumėte savo gyvenimą kitaip, jei reikėtų iš naujo rinktis kelią?
– Ko gero, nėra ką keisti. Juk toks duotas Aukščiausiojo kelias! Reikia jį praeiti pagarbiai.
– Kokie Jūsų artimiausi planai ir svajonės?
– Tęsti tai, ką darau. Rasti pasekėjų, kurie galėtų perimti vertybes ir jas neštų kitiems. Idėjų turiu daug, tik ar tam pakaks laiko ir jėgų.
Norisi suburti senyvo amžiaus žmones, kad išėjimas iš namų ir užimtumas malonia veikla teiktų atgaivą širdžiai ir protui.
– Ko palinkėtumėte šiuolaikiniam, nuolat skubančiam žmogui?
– Visiems palinkėčiau optimizmo ir pozityvo. Jei bus liūdna ar sunku, žinokite, jog aplink yra daug gerų žmonių, kurie paguos, palydės per gyvenimo kliūtis. O ir daryti gera nebijokite! Tai suteiks jėgų ir džiaugsmo!
Nuotr. Budas.lt ir iš asmeninio archyvo. Daugiau nuotraukų: https://www.facebook.com/Budas.ltredakcija/photos/pcb.6138746726182891/6138743052849925/
