Vienas garsiausių ir seniausių šalies etnografinių kolektyvų – Žiūrų kaimo folkloro ansamblis – švenčia garbingą penkiasdešimties metų jubiliejų. Proga buvo pažymėta taip, kaip Dzūkijos miškuose ant Ūlos kranto įsikūręs nedidelis etnografinis kaimelis dar nebuvo regėjęs. Iškilmingam jubiliejiniam koncertui šalia kaimo esančioje pievoje iškilo didžiulė scena su profesionaliu apšvietimu ir vaizdo projekcijų ekranais. Beveik tris valandas trukusį pasirodymą stebėjo apie 500 karščio nepabūgusių svečių. Pasibaigus oficialiai daliai, šventė tęsėsi: iki gilios nakties visas kaimas skambėjo dainomis, kurias prie laužų darniai traukė net keturios Žiūrų kaimo folkloro ansamblio dainininkų kartos.
Kaimo senbuvių dainavimo būdas – ypatingas. „Tai ir išskirtinis skambesio platumas, ir graži tarmė, ir vingri melodija. Vyrai šiame kaime pirmieji išvystė dainavimo stilių, kai dainuojama aukštu balsu. Tradicinės dainos šiame krašte turi ir savitą pritarimo būdą“, – pasakojo folkloro dainininkė, nematerialiojo kultūros paveldo specialistė ir jubiliejinio koncerto vedėja Loreta Sungailienė.
Pietų (šilinių) dzūkų tradicinės dainos unikalios: jų šaknys gali siekti net pagoniškus laikus. Tačiau ne tik tai lėmė, kad buvo nuspręsta jas įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. „Ypač svarbu, kad dainavimo tradicijas puoselėja ir jų gyvavimą užtikrina jaunosios kartos. Ansamblio repeticijos vyksta savaitgaliais ir į jas renkasi ne tik vietiniai dainininkai, bet ir iš visos Lietuvos suvažiuoja jų vaikai, vaikaičiai. Jie stengiasi perimti ir saugoti senovinę dainavimo tradiciją. Kitur to neišvysi“, – su nuostaba pabrėžė L. Sungailienė.
Žiūrų kaimo folkloro ansamblis prieš penkiasdešimt metų buvo pirmasis etnografinis kolektyvas išgarsėjęs visoje Lietuvoje. Jo sėkmė įkvėpė dainavimo tradicijas puoselėti ir kitų dzūkiškų kaimų dainininkus.
Nors Žiūrai nuo amžių amžinųjų garsėjo balsingomis moterimis ir vyrais, tačiau jei ne vienas žymiausių Lietuvos folkloristų ir etnografų Jonas Trinkūnas, galbūt šiandien dzūkų dainos nebūtų taip plačiai žinomos. 1970 metais apsilankęs kaime, jis buvo vietinių dainų skambesio taip pakerėtas, kad subūrė jo gyventojus į ansamblį ir surengė pirmąjį jo pasirodymą Vilniaus universiteto salėje. „Kad prisirinko žmonių! Visi net netilpo, per langus lipo! Labai mus tada išgyrė ir tai buvo mūsų ansamblio debiutas“, – prieš penkiasdešimt metų vykusią istoriją ir šiandien gyvai mena Žiūrų folkloro siela ir vedančioji dainininkė Marcelė Paulauskienė.
Prieš porą metų aštuoniasdešimtmetį minėjusi senolė – tikra ansamblio legenda ir gyva dainų enciklopedija. Ji atsimena ir gali padainuoti apie 200 tradicinių dzūkiškų dainų. Jos pagal temines programas dėliojamos: linų rovimo, vainikų pynimo, vestuvių apdainavimo…
Senolė pasakojo, kad specialios progos dainai Žiūruose niekas niekuomet neieškodavo: ar dirbti, ar ilsėtis, ar gimusius pasitikti, ar mirusius išlydėti, ar tamsų žiemos vakarą, ar karščiausią vasaros dieną – visada su daina.
Apie išskirtinę dainos galią Žiūrų gyventojams pasakojo ir į koncertą pasveikinti kolektyvo atvykusi dainininkė Veronika Povilionienė. Senais laikais ji kaime buvo užkviesta į vestuves. Užėjusi trobon rado vien moteris besėdinčias. „O kur gi vyrai?“ – nustebo ji. Moterys be žodžių pastalėn parodė, o ten – stikliuką kilnoti pavargę kaimo vyrai prigulę. Prisėdusi su moterimis Veronika šnektelėjo ir dainą visos savaime užtraukė. Ir koks stebuklas įvyko! Tarsi nematomos rankos pagauti, vyrai iš po stalo ėmė keltis ir puolė pritarti. „Dar tokio gražaus dainavimo nebuvau girdėjusi. Dainavo jie kaip angelai. Atrodė, kad niekad gyvenime jokio stikliuko nebūtų darę“, – iki šiol išskirtinę istoriją, liudijančią dainos jėgą, su nuostaba pasakoja V. Povilinienė.
Šis pasakojimas nestebima vyriausio Žiūrų kolektyvo nario – 89-erių Broniaus Čiro, anot jo, pagarba dainai šiame kaime – viena svarbiausių vertybių, todėl išgirdus ją neprisijungti negali. Ir prisijungia vis naujos kartos. Keturios – nuo prosenelių iki proanūkių – jau dainuoja ansamblyje, gimsta ir jauniausiosios – penktosios kartos – pirmieji atstovai.
Žiūrų kaimo fenomeną pabrėžė ir gausus į jubiliejinį koncertą atvykusių svečių būrys. Šakočiu nešinos netolimais esančio kito etnografinio kaimo – Marcinkonių – folkloro ansamblio moterys juokavo, kad Žiūruose dainos taip skamba, kad net per miškus iki Marcinkonių girdisi.
„Žiūrų kaime žmonės šimtmečiais dainavo, tačiau prieš 50 metų, jų dėka, visa Lietuva šilinių dzūkų dainas išgirdo“, – gražių žodžių sveikindamas kolektyvui negailėjo ir Varėnos rajono meras Algis Kašėta. Sveikinimus ir dovanas kolektyvui per Seimo narį Juozą Baublį perdavė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, asmenines padėkas ir sveikinimus – Kultūros ministras Simonas Kairys.
Koncerto metu buvo prisiminti ir Anapilin išėję ansamblio dalyviai, o jų jau net 21… Jautriai dabartiniai nariai prisiminė visus juos, o taip pat pirmąjį vadovą Joną Trinkūną ir prieš kelis metus visus netikėtai palikusią vadovę Linutę Būdienę. Jų atminimui prie Žiūrų kaimo kryžiaus buvo uždegtos žvakelės.
Tačiau gyvenimas tęsiasi ir Žiūruose jis labai gyvybingas. Tvirtą, gausią ir tradicijas puoselėjančią bendruomenę simbolizuoja virš kaimo besiplaikstanti garsaus menininko žiūriškio Romo Žmuidzinavičiaus sukurta originali vėliava, o amžiną etnografijos tradicijos tąsą liudija ant scenos dzūkišką dainą drąsiai užtraukusi būsima ansamblio pamaina – 5-12 metų vaikai.
Žiūrų bendruomenė už pagalbą rengiant šventę dėkoja Lietuvos kultūros tarybai ir Varėnos krašto vietos veiklos grupei.
Raivydo Prakopimo nuotr. Daugiau nuotraukų: (8) Facebook
