Mūsų puslapio svečias – Ilona Jonušienė, menininkė, vienintelė Lietuvoje kurianti paveikslus iš molio gabaliukų (keraminius gobelenus). Jau yra surengusi septynias personalines parodas. Dalyvavo parodose Lenkijoje ir Vokietijoje, taip pat grupinėse parodose. Šių metų rugsėjo–spalio mėn. Mažeikių muziejuje vyko edukacinės erdvės „Žiogės keramika“ paveikslų ant šilko ir keramikos darbų paroda. Paveikslus ant šilko pristatė I. Jonušienė. Šiandien ji pasakoja apie save.
Trumpai apie save
Gimiau Šilutėje. Turbūt gražiausiame Lietuvos mieste. Ne veltui sakoma, kad savame mieste ir tvoros žydi. 1987 m. baigiau mokyklą ir išvažiavau iš gimtinės, tai dabar man jau ir Mažeikiai labai savi. Po mokyklos, įstojau į Šiaulių pedagoginio instituto (dabar ŠU), braižybos, dailės ir darbų specialybę Dailės fakultete. Mus tada dar ruošė plačios specialybės darbuotojais. Studijas baigiau 1992 metais.
Mano zodiako ženklas Šaulys. Kartais, kai skaitau improvizacijas apie charakterį ir polinkius, atrodo, kad kalbama apie mane. Esu gimusi ženklo pabaigoje ir kartais, jei būna blogas mano horoskopas, leidžiu sau prisiskirti ožiaragio likimą, bet, manau, tai tik žaidimas.
Vienas iš senelių buvo dailidė, kitas turėjo krautuvėlę. Matyt, iš abiejų ir paveldėjau kažkokių genų. Truputį amato, truputį verslo... Tėtis visą gyvenimą dirbo tekintoju. Manau, iš metalo išgauti reikiamas formas irgi yra kažkokia kūryba ir gebėjimai.
Negaliu tiksliai pasakyti, kiek dalyvavau bendruose projektuose su kitais autoriais.
Vertinga patirtis
Daug metų dirbu K. Jagmino pradinėje mokykloje dailės mokytoja. Į mokyklą visada einu su teigiama energija. Kadangi joje daugiau kryptingo meninio ugdymo pamokų, tai vaikai dar turi galimybę susipažinti su lipdymu iš molio, o man tai gera pedagoginė patirtis. Turiu būrelius vieną kartą per savaitę ir per tą dieną kartais tenka susitikti su beveik trečdaliu mokyklos mokinių. Vaikai labai noriai lipdo. Juk per pirštų galiukus formuojasi ir jų kalba. Kuo daugiau prisilietimų, tuo lengviau vystosi bendravimas. Mokinukai turi tiek potencialo, kad iš molio gali nulipdyti, ką tik nori.
Kažkodėl manau, kad labiau esu amatininkė, ne menininkė, o daugiausia manyje turbūt yra mokytojos. Labai gerai jaučiuosi atiduodama savo žinias ir patirtį kitiems...
Gaila, bet Mažeikiuose nėra nė vieno mano bendramokslio. Būtų smagu susitikti, prisiminti, pasėdėti, tačiau beveik visose mokyklose dirba dailės mokytojai, baigę ŠPI Dailės fakultetą, tad bendraminčių tikrai užtenka.
Užsiėmimų diena
Kiekvieną antradienį bandau susivokti, kaip aš jaučiuosi, nes tai yra užsiėmimų diena. Pasirodo, labai gerai. Pirmieji užsiėmimai buvo su jauduliu, grįždavau namo pavargusi, nes, matyt, dar ir pati daug ko mokiausi. Dabar man antradieniai yra atotrūkis nuo kitų kasdienos darbų. Visiškai užmirštu namus, buitį, vaikų problemas. Kai sulaukiu naujokių, vėl tarsi išsijudinu, nes tos, kurios eina kelerius metus, jau kartais atrodo, kad tuoj galės mokyti kitus... Labai jaučiasi pažanga. Viena netgi pradėjo savo verslą – gamina iš molio ir prekiauja mugėse. Džiugu, gal buvau laiku sutiktas reikiamas žmogus ir ji surado savo kelią.
Romantika, ieškojimai ir tikslai
Kai buvau devintoje klasėje, į mokyklą atėjo dirbti jauna mokytoja Regina Buinevičiūtė-Astasevičienė. Ji taip pat buvo baigusi ŠPI Dailės fakultetą, tai ir užkrėtė meile moliui. Turbūt ne veltui sakoma, kad labai svarbu reikiamu laiku sutikti reikiamą žmogų. Jei ne ši mokytoja, manau, mano ryšys su moliu būtų kitoks.
Paskutinėse mokyklos klasėse trejus metus gana intensyviai buvau minkiusi molį, tai ilgo blaškymosi nebuvo. Pirmiausia turbūt todėl, kad ten buvo sudarytos visos sąlygos tuo užsiimti. Tokių, kurie norėtų purvintis rankas, buvo tikrai mažuma, tai kažkaip tuo ir pasinaudojau. Be to, buvo Kaziuko mugių atgimimas, kur galėjome savo darbus be vargo realizuoti. Tuo metu paklausa buvo didžiulė, o pasiūla labai maža... Taigi, tuos visus penkerius metus molis mane lydėjo kaip geriausias draugas. Atsisukus atgal ir pažiūrėjus, ką tuomet lipdžiau, atrodo keista, bet turbūt žmogus tobulėja ir auga su kiekvienu savo darbu. Diplominį darbą pasirinkau taip pat iš keramikos. Lipdžiau penkias dideles lėles įvairių tautų etnografiniais motyvais.
Turbūt didesnius tikslus sau keldavau, kai buvo šeimos kūrimo ir galerijos atidarymo pradžia. Dabar, kai viskas jau nusistovėjo, tai kiekviena diena yra kaip mažas stebuklas, nes nežinai, ką ji pateiks. Kartais atvažiuoja tokių įdomių žmonių su unikaliomis idėjomis, kad man bereikia tik jų mintis įgyvendinti. Taip gali save įsivertinti, kaip vyksta augimas, nes kiekvienas toks kūrybinis darbas, gimęs kitų mintyse, man naujas iššūkis, o kai padarai darbą ir matai nustebusias akis, nieko nėra geriau ir maloniau...
Apie „Žiogės“ studiją
Negražiai sakyti apie „Žiogę“ neturiu ką. Ji kaip mano trečias kūdikis – pats jauniausias. Nors ir pati labai nustebau, kad rugsėjo 8 dieną sukako ketveri metukai. Kai atidariau šią studiją, mano vizija buvo suburti žmones lipdyti. Sumanymas pavyko, bet kad pavyks dar ir parodą surengti mano lipdytojų, tikrai tuo metu neturėjau jokių minčių. Kai kiekvieną antradienį matau degančias moterų, atėjusių su juodraščiais ir eskizais, akis, darosi džiugu. Pasidžiaugiu kiekvienu jų darbeliu. Juk kartais tiek nedaug žmogui reikia, kad pakylėtų jį iš buitinio sąstingio, liūdesio ar pilko rudens depresijos. Atėjusios čia, jos visos susiranda bendraminčių, įgyja sielos draugių. „Žiogės studijoje'' vyksta ir šventiniai edukacijos vakarai ar popietės. Yra tokių kolektyvų, kurie tai kartoja kasmet. Vasarą atvažiuoja seneliai su anūkais, rudenį gimtadienio proga nulipdome dovaną jubiliatui, žiemą darbo kolektyvai pasidaro sau šventę. Visada smagu stebėti žmogų, neturėjusį rankose molio, kai jis džiaugiasi ir nustemba pamatęs, kad jam puikiai pavyko pasidaryti molinį darbelį, ir ne vienas vėl sugrįžta, nes norisi patirti vis ką nors naujo.
Kūrybinės „kančios“, ieškojimai ir atradimai
Didelių kančių ir ieškojimų metas praėjo. Matyt, bėgant metams, stabilizavosi ir darbai, ir mintys. Šalia keramikos visuomet dar eidavo tie ieškojimai, kurie kitam būtų kaip pomėgis. Man jie buvo mano dalis. Jie kito. Dešimt metų dariau naminį vyną, kol nusprendžiau, jog nebeturiu tiek laisvo laiko, kad prie jo gamybos galėsiu dar grįžti vėliau... Dabar pasidarau tik mažai degustacijai. Buvo veltinio era. Kai atrodė, kad jau šio to pramokau, mečiau. Paskui karoliukai. Mačiau, kad kiti tai daro geriau, pasidarė nebeįdomu. Dar labai norėjau tapyti ant šilko. Jau pusmetis, kai tapau. Pradėdama naujas sritis, pirmiausia išanalizuoju visą įmanomą literatūrą, perskaitau internetinius atsiliepimus apie techniką, medžiagas, panaudojimą, o tada bandau pati. Na, šilko era jau kaip ir praeina, bet dar tiek daug neišbandyta. Dar norėčiau pabandyti sidabrą, sukurti savo kvapus ir dar ką nors...
Keramikos ateitis ir tendencijos
Jei keramika turi vieną iš seniausių praeičių, tai turbūt ji turi ir tolimiausią ateitį. Juk tai turbūt amžinas menas ir amatas, kurio darbai naudojami kasdienybėje. Be puodelio ar lėkštės neįsivaizduoju ateities. Bandymas pakeisti plastikiniais indais nelabai pasiteisina. Žinoma, visuomet išliks unikalūs, vienetiniai darbai.
Šiuo metu bandoma kuo daugiau atkartoti gamtą, jos motyvus. Gaminį stengiamasi išpuošti augaliniais motyvais, gėlėmis, etnografiniais motyvais. Dar labai grįžta molis, integruotas į pintus gaminius. Seniau taip pat būdavo apipinamos puodynės, kad saugiau būtų, o dabar tai daroma dėl modernumo ir puošnumo.
Apie šeimą
Visuose mano kūrybiniuose klajojimuose kantriai greta koja kojon eina vyras Darius ir dukra Vaida bei sūnus Julius. Vaikai žino, kad mamos gyvenimo dalis dirbtuvėse didesnė, nei ta dalis, kuri skirta jiems, bet kaip gerai, kai žinai, kad iškilus bet kokiam klausimui ją gali rasti pravėręs „Žiogės“ studijos duris...
Jei sakyčiau, kad vyras toli nuo kūrybos, manau, būtų klaidinga. Juk kiekvienas darbas reikalauja kūrybiškumo. Jis yra samdomas darbuotojas ir tenka vadovauti nemažam saugos kompanijos kolektyvui, tad improvizacija labai praverčia. Be to, gyvenant kartu, nori nenori žmonės supanašėja. Mokomės vienas iš kito. Vertybės tos pačios, požiūriai į kai kuriuos dalykus kartais smarkiai skiriasi, bet stengiamės smulkmenų nesureikšminti. Kiekvienas žinome savo pareigas ir prievoles namie. Tokios taisyklės nusistovėjo per dvidešimt gyvenimo metų. Nekyla klausimas, kas daro pusryčius ar išneša šiukšles, kas kasa daržą ar verda uogienę...
Dukra Vaida turi dovaną fotografuoti. Dar bando ieškoti kitų kelių. Šiuo metu studijuoja, jai molis atrodė labai purvinas. Sūnus šiuo laikotarpiu yra gamtininkas ir jo didysis pasirinkimas dar prieš akis. O gal jie dar nesutiko savojo mokytojo, kuris nukreiptų svajonių keliu. Gal dar ne laikas...
Vytas ALEKNAVIČIUS
Autoriaus nuotr.
(teminis puslapis „Krašto lobynas“)
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia
