Tądien tyli ir rami buvo 2013-ųjų sausio 12-oji Merkinėje. Taip spengia tyla dažniausiai tarsi po neseniai žiemą dūkusios pūgos ar smarkaus vasaros lietaus. Tarsi paskutinę žiemos dieną buvome neprašytuose svečiuose pas poetą, žurnalistą Stasį Stacevičių, kuris pūguotą ir šaltą 2012-ųjų gruodžio aštuonioliktosios vakarą, grįždamas iš dėdės laidotuvių Merkinėje, savo namų – vienkiemio – nepasiekė. Tądien į paskutinę kelionę, Merkinės kapines, išlydėjome tikriausiai vieną ryškiausių šių dienų Varėnos dzūkų poetų. Ir ne tik dzūkų. Dar ir iki šiol negalime patikėti, kad jo nebebus poezijos vakaruose, paprasčiausiai – nebesusitiksime, tik skaitysime, ką Stasiukas parašęs (taip jį meiliai vadinome mes, seni jo bičiuliai, kolegos...).
Beje, Stasys dažniausiai kūręs savo nuošaliame, tykiame Merkinės vienkiemyje, visiškai šalia Gudakiemio kaimo. Kone Dzūkijos laukų ir miškų širdyje. Gal todėl ir jo poezija tokia sklidina dzūkiško kolorito. Savita ir artima. Ir ką čia daugiau bepridursi.
Bet tądien, palydėję į paskutinę kelionę savo bičiulį, mes, buvę ir esami Varėnos ir Druskininkų krašto poezijos ir prozos kūrėjai, žurnalistai, ne tik Stasio kūrybą prisiminėme. O į Merkinę tąkart nekviesti susirinkę su gilia nostalgija sugrįžome į keturiasdešimties ir vėlesnių metų senumo įvykius. Tiksliau sakant, į aštuntąjį praėjusio šimtmečio dešimtmetį. Tą metą, kai į Varėnos rajono Raudonosios vėliavos (nūnai – Merkio kraštas) redakciją atvyko dirbti Vilniaus universitetą baigęs jaunas lituanistas, bet jau žinomas prozininkas Aloyzas Tendzegolskis. Ėmė jis vadovauti redakcijos Kultūros skyriui. Netrukus jis tuomečiam laikraščio redaktoriui Juliui Biekšai ir jo pavaduotojui Domui Staseliui įpiršo mintį kartą ar du kartus per mėnesį leisti literatūrinį puslapį, skirtą Varėnos ir Druskininkų krašto literatams. Varėnos rajono laikraštis bene pirmasis Respublikoje ėmė leisti atskirą, gražiai apipavidalintą literatūrinį puslapį. Tai buvo neeilinis įvykis ne tik rajono gyvenime.
Reikia pasakyti, kad tuo metu Varėnos rajono teritorijai priklausė ir Druskininkų kurortas. Šiame dideliame Dzūkijos krašte buvo daug kūrybingų žmonių. Tik viena bėda – jie neturėjo laikraščio tribūnos. Ir štai A. Tendzegolskis, susipažinęs su rajono literatais, ėmėsi įgyvendinti iki tol rajone neįprastą iniciatyvą.
Mūsų Aloyzas niekada nepasakojo, ar sunku jam buvo tai padaryti. Manome, kad nelengva. Juk tuo metu brežnevinis sąstingis buvo pasiekęs savo viršūnę – vietos valdžia bijojo naujovių. Bet A. Tendzegolskis pasiekė savo – su didžiuliu entuziazmu ėmė rengti literatūrinius puslapius. Ir ne tik. Kartą ar du kartus per metus laikraščio redakcijos patalpose ėmė organizuoti ir rajono literatų susitikimus, kviestis į svečius žinomus Lietuvos rašytojus. Beje, organizuoti vietos literatų susirinkimus ir susitikimus su rašytojais mūsų Aloyzui prireikdavo paaukoti daug brangaus savo laiko, o redakcijai, atvirai pasakius, ir nemažai kainavo tuomečių rublių – visi po oficialios dalies būdavome pakviesti į restoraną papietauti. Ir ten pratęsdavome diskusijas apie savo kūrybą, gyvenimą.
Atvykę rašytojai į Varėną geranoriškai vertino mūsų, literatų, kuklius literatūrinius bandymus, skatino rašyti. Be galo buvome dėkingi svečiams, o labiausiai – savo Aloyzui, organizavusiam tokias įsimintinas visam gyvenimui šventes. Kas tik per daugelį metų į Varėną iš literatūros pažibų nebuvo atvykęs! Šiandien būtų lengviau pasakyti, kas nesilankė šiandienėje grybų sostinėje.
Tądien, per Stasio laidotuves, prisiminėme ir įvairius kuriozus, nutikusius pačiam Aloyzui bei rajono literatams. Kartą literatų susirinkime mūsų kūrybą vertino poetas Vytautas Bložė. Nežinau, kaip atsitiko, kad jį Druskininkų saugumiečiams apskundė jaunas literatas iš kurorto. Neva V. Bložė per literatų susirinkimą sovietinę santvarką per dantį patraukęs... Na, saugumiečiai poetą ir ėmė tąsyti, kaip ir tardyti. Tai sužinojęs A. Tendzegolskis paprašė rašytoją Vytautą Petkevičių apginti V. Bložę. Nuvažiavęs V. Petkevičius į Druskininkų saugumiečių būstinę iš karto kumščiu į stalą: „Ką galėjo V. Bložė blogo pasakyti, kokias čia nesąmones darote?“ Tada ir išaiškėjo, kad V. Bložę įskundė druskininkietis literatas. V. Petkevičius apgynė mūsų mėgstamą poetą V. Bložę. Neminėsiu skundiko pavardės. Lai jį sąžinė kamuoja, jei ją turi. Jo kūrybos Aloyzas daugiau nespausdino Saulės take, nekvietė jo ir į literatų susirinkimus.
Žinoma, reikia pripažinti, tuose įsimintinuose literatūriniuose sambūriuose kartais ir gana atvirai diskutuodavome ne tik apie literatūrą. Kas be ko. Bet stukačių, išskyrus vieną druskininkietį, nebuvo. Visus mus vienijo šventa literatūrinė dvasia, gyvenimo geismas. Mes Aloyzo dėka buvome pakylėti.
Pirmasis kūrybos mokytojas
Išlydėję Stasį į paskutinę kelionę, negalėjome to neprisiminti, nes tai buvo mūsų visų kūrybinio kelio pradžia. Taip pat ir Stasiuko, kuris iš mūsų, varėniškių, neabejotinai yra įkopęs į patį aukščiausią poezijos kalną. Jis taip pat, kaip ir mes, Saulės tako vaikai, Antanas Kalanavičius, Domas Tertelis, Liudas Vitkauskas, Elena Rapkauskienė, Mindaugas Čaplikas, Alfonsas Žuromskas, Jonas Staliulionis, Gediminas Subačius, Julija Jekentaitė, Jūratė Markeliūnaitė, Danutė Grigaravičiūtė, šio rašinio autorius ir kiti, patyrėme nuoširdžią Aloyzo literatūrinę globą.
Mūsų Aloyzas buvo pirmasis kūrybos mokytojas ir įkvėpėjas. Ir jis aną pilką 2013-ųjų sausio 12 dieną tylus stovėjo šalia mūsų. Atrodė nesenstantis – toks pat žvalus, kaip ir prieš keturiasdešimt metų. Tik gaila, kad anądien jau ne visi susirinkome palydėti savo bičiulio. Jau į anapilį iškeliavę daugiau kaip dešimt mūsų Saulės tako autorių.
Beje, tądien Merkinėje irgi prisiminėme, kokia didžiulė buvo ir A. Kalanavičiaus netektis. Šis toks pat žymus poetas tyliai užgeso Sapiegiškėse, netoli Nedzingės, neišvydęs net savo pirmosios eilėraščių knygos. Išėjo užmirštas, tuometės valdžios paniekintas. Ir tik, kai Lietuva tapo laisva, Antanas savaime sugrįžo, iš naujo buvo atrastas. Jį nepelnytai užmirštą sugrąžino ne kas kitas, o Saulės tako bičiuliai.
Bet staiga Antaną prisiminė ir tie, kurie sovietmečiu jį ignoravo... Ne vienas tokių geradarių panoro pasišildyti talentingo poeto šlovėje. Vieną dieną staiga iš kažkur net „labai artimų“ poeto žmonių atsirado... Nors šie jo nenorėjo pažinti, paliko jį, kai jam buvo nepaprastai sunku, kai jis iš nevilties dirbo melioracijoje, griovius kasė. Pamenu, kai Antanas melioravo Gudakiemio pievas. Užeidavo pas mane vandens atsigerti, pasikalbėti. Nors jam ir buvo nepaprastai sunku, kažkodėl nesiskųsdavo gyvenimu. Dažniausiai kalbėjome apie poeziją, nes Antanas visą gyvenimą ja gyveno. Nešiojosi širdy giliai tai, kas jo niekada neišdavė.
Drauge augome, mokėmės ir dirbome
Tądien po daugelio metų susitikome ne Varėnoje, o paslaptingos tylos apgobtoje Merkinėje. Taip jau išėjo, kad labai anksti teko atsisveikinti su Stasiuku, kurį asmeniškai gerai pažinojau, nes vos per du kilometrus vienas nuo kito gimėme, užaugome, tą pačią Merkinės vidurinę mokyklą baigėme, o vėliau kartu ir ne vienoje redakcijoje dirbome.
Bene labiausiai įsiminė pirmieji Sąjūdžio metai Šalčininkuose. Ten su Stasiuku arėme vagą trikalbiame rajono laikraštyje Lenino priesakai. Šio laikraščio redakcijai vadovavo toks Edmundas Gotoveckis, akylai sergėjęs kiekvieno redakcijos darbuotojo „dorybę“...
Beje, kas toje Šalčininkų redakcijoje nedirbo: redaktoriaus pavaduotojas, antrojo pasaulinio karo veteranas Vytautas Šileikis, du žurnalistai iš Baltarusijos, viena korespondentė Raisa buvo net totorė, nuo kurios Stasys kažką nedelikačiai pasakęs net antausį gavo....
Linksmai darbavomės Lietuvos ir Dievo apleistame krašte. Beje, reikia paminėti, kad kartu korespondente Šalčininkuose dirbo ir būsimoji kultūros viceministrė, UNESCO atstovė Lietuvai Ina Marčiulionytė. Beje, iš čia 1998-ųjų spalį keletas redakcijos darbuotojų lietuvių važiavome į Sąjūdžio suvažiavimą Vilniuje. Šalčininkuose su Stasiu įkūrėme Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Vos su Stasiu, Ina tapome sąjūdininkais – po keliolikos dienų redaktoriaus E. Gotoveckio ir rajono komunistų partijos antrojo sekretoriaus Česlavo Visockio iniciatyva buvome gražia forma išspirti iš Lenino priesakų redakcijos. Su I. Marčiulionyte patraukėme į Vilnių, o Stasys užuovėją rado Trakų rajono Galvės redakcijoje. Ten Stasys neturėjo, kur gyventi: dieną dirbdavo kabinete, o naktį nusileisdavo į redakcijos rūsį. Jame buvo sofa, keli kiti buities rakandai. Taip Galvės redakcijos rūsyje gal dvejus ar trejus metus Stasys ir gyveno. Jis tvirtino, kad nė karto nesusirgęs. Gal todėl, kad į redakcijos rūsį leisdavosi kartais ir gerokai sušilęs... Toks jau buvo žurnalistų, o juo labiau poetų gyvenimas. Jo nei pasaldinsi, nei pakartinsi, toks yra, koks yra.
Tokį Stasį, o, beje, ir kitus turėjo priimti kūrybinis kolektyvas, prie jų priprasti. Bet nereikia suprasti, kad Stasys piktnaudžiavo stikliuku. Anaiptol. Jis dažnai dirbo už du, tris žurnalistus. Daug rašė į laikraštį, dažniausiai – apie ne vieno eilinio žmogaus suknistą ar gražų gyvenimą.
Išgarsino gimtinę
Šalčininkuose ir Trakuose Stasys dirbo ir gyveno jau gerokai įsismarkavus Lietuvos Atgimimui. O jo kūrybos pradžia ir visas tolesnis gyvenimas susieti su tyliu, laukų ir miškų apsuptu Merkinės vienkiemiu. Gimė jis penktasis vaikas Stacevičių šeimoje. Buvo pagrandukas tarp dviejų vyresnių brolių ir dviejų seserų.
Beje, Stasio tėvas visoje Merkinės parapijoje garsėjo kaip geras stalius: dar ir šiandien daug šio krašto sodybų puošiasi gražiais senojo Stacevičiaus padarytais langais ir durimis. Bet labiausiai savo giminę išgarsino Stasys. Jau Atgimimo pradžioje jis buvo pripažintas poetas. Paradoksalu, bet pirmiausia ne gimtinėje, kaip dažnai nutinka menininkams, o jam dirbant Vilniuje ir Trakuose.
Kai 2001 m. Stasiui Stacevičiui buvo uždėtas Poezijos pavasario laureato ąžuolo vainikas, tada susigriebė ir tuometė Varėnos rajono valdžia... Žinoma, geriau talentingas poetas pagerbtas vėliau negu niekada. Nesipiktiname, bet negalime tokių dalykų ir pamiršti. Tuo labiau kai jam Varėnos kraštas buvo gyvenimo ir kūrybos pradžia bei pabaiga. Juk Stasys savo pirmuosius eilėraščius išspausdino irgi ne kur kitur, o tos pačios Varėnos rajono laikraščio Raudonoji vėliava literatūriniame puslapyje Saulės takas. Ir jo pirmasis literatūrinis mokytojas, kaip ir mūsų visų varėniškių bei druskininkiečių, buvo tas pats Aloyzas.
Ne kur kitur, o Merkinės vienkiemyje buvo sukurti ne tik pirmieji Stasio eilėraščiai, bet ir pirmoji Stasio meilė įsiplieskė. Jis įsimylėjo kuklią, gražią Liną iš šalia esančio Gudakiemio kaimo. Jau ir vestuvės po kelių mėnesių buvo numatytos, bet Stasys, likus gal kelioms savaitėms iki tos šventės, susipyko su Lina. Iširo jų draugystė. Kodėl? Na, kartą (o gal ir ne kartą) Stasys buvo padauginęs... Atsimenu, jis labai išgyveno dėl neįvykusių vestuvių. Neatšoktų, neatšvęstų vestuvių motyvas ne kartą atsispindėjo ir ankstyvojoje Stasio kūryboje. Ir po daugelio metų jis išgėręs apie savo neįvykusias vestuves vis santūriai užsimindavo. Supratau, jis visą gyvenimą mylėjo Linutę stipriau nei kitas moteris.
Per pragaištingą pūgą
Tądien Stasys buvo grįžęs iš dėdės laidotuvių Merkinėje į Gudakiemį. Į vieną dviaukštį kaimo daugiabutį užėjo sušilti, nes pūga vis smarkėjo. Kaip ir dažnokai, jis gerokai „sušilo“. Buvo raginamas į namus neiti. Bet žinant užsispyrusį poeto būdą, negelbėjo net vienos žavios daugiabučio gyventojos įkalbinėjimai pasilikti. Išėjo Stasys į Gudakiemio kelią, pasuko Merkinės link, į savo namus. Bet pūga kaip tyčia nerimo. Ir pasitaikyk taip, kad jis ne namų link, o į kitą kelio pusę – plyną lauką pasuko. Tikriausiai pavargo per pūgą klaidžioti, tikriausiai sumanė atsigulti, pailsėti. Ir atsigulė, bet ne lovoje, o laukuose. Visam laikui. Tarsi sustojo laikas. Tik pūga vis dar grojo rekviem neparašytoms knygoms, keliams ir klystkeliams, prapuolusiems sumanymams.
Stasys taip ir buvo aptiktas, žiūrintis į tėviškės dangų geromis, meile žmonėms, Dzūkijai spinduliuojančiomis akimis. Tikriausiai žvelgė į tą patį dangų, į kurį ne kartą jaunystėje buvo pakilęs sklandytuvu. Mat mokydamasis Merkinės vidurinėje mokykloje kartu su Valdu Žėku iš Gudakiemio kaimo Alytuje lankė oro klubo treniruotes. Ši jaunystės aistra Stasį lydėjo visą gyvenimą, nors vėliau ir neteko sklandyti sklandytuvu. Tą lemtingą naktį, siaučiant pūgai, jis kartu užmigo su dangumi ir pasiliko jame. Tik atodrėkiui prasidėjus, aptirpus sniegui, Stasį prie savo namų aptiko Gudakiemio kaimo ūkininkas Vytautas Raulonis, beje, poeto giminaitis.
Prie kaimo bibliotekos židinio
Ir tarsi simboliška tai, kad poetas kone mėnesį išgulėjo Gudakiemio kaimo laukuose nepaliestas nei žvėrių, nei kitų gyvių. Tarsi ir šio kaimo gamta poetą saugojo. Beje, Gudakiemio kaimas jam buvo kur kas arčiau nei Merkinė. Todėl dažniausiai ir bendravo su šio kaimo žmonėmis. Jau nuo pat vaikystės ėmė lankyti Gudakiemio kaimo biblioteką. Godžiai skaitė knygas. Dažnai užeidavo pas mane, kai gyvenau Gudakiemio kaime. Kartais kartu eidavome į biblioteką. Ten su bibliotekos vedėja Maryte Skerniškyte iki uždusimo diskutuodavome ne tik apie literatūrą, bet ir apie sovietinę santvarką.
Bibliotekos vedėja irgi, kaip ir pirmasis mūsų poezijos mokytojas A. Tendzegolskis, regėjo pirmuosius mūsų poetinius bandymus, ragino kurti. M. Skerniškytė parengė Stasio ir mano literatūros albumus, t. y. į juos suklijavo mūsų spaudos publikacijas, nuotraukas. Užfiksavo kitus su mūsų kūryba susijusius įvykius. Bibliotekos vedėja dažnai rengdavo literatūrines popietes. Surengdavome, pavyzdžiui, Fadejevo Jaunosios gvardijos aptarimą. Nutaisę rimtus veidus, kažką šnekėdavome, paskui jau mažame būrelyje, apytamsiame bibliotekos kamputyje, užsimaskavę Mieželaičio tomais, išlenkdavome pigaus vyno ir ilgai kalbėdavomės... Kaip apie Gudakiemio kaimo biblioteką vėliau prisimindavo ir Stasys, mums tokiais vakarais atrodydavo, kad viskas bus: dar neparašytos knygos ir kelionės į kalnus, didžios šventės ir aiškiaregystės, pinigai ir dar kažkas, daug svarbesnio... Taigi Stasiui Gudakiemio kaimas buvo ir pirmoji literatūrinė mokykla, o vėliau – ir pirmoji meilė...
Duoną teikė žurnalistika
Taip jau sutapo, kad liūdną 2013-ųjų sausio 12 dieną po daugelio metų Saulės tako likę gyvi ir po pasaulį neišsibarstę vaikai atvyko atsisveikinti su Stasiu Stacevičiumi. Atiduoti paskutinę pagarbą mūsų poetui į Merkinę buvo atvykusi net garsi literatūros mokslininkė prof. Viktorija Daujotytė, daug žymių Lietuvos poetų, menininkų, bet, aišku, daugiausia – paprastų kaimo žmonių, su kuriais šalia Stasys gyveno, apie kurių bėdas ir džiaugsmus rašė. Nūnai pripažintas poetas ir eseistas. Per savo netrumpą vingiuotą gyvenimą spėjo išleisti net aštuonias poezijos knygas, devintą – eseistikos – jau po Stasio mirties išleido Lietuvos rašytojų sąjunga. Tikimės, kad anksčiau ar vėliau bus išleista vieno iš Saulės tako vaikų poezijos rinktinė. Jis to savo kūryba nusipelnė, nes, anot irgi neseniai anapilin iškeliavusio Stasio bičiulio poeto Valdo Kukulo, Dzūkijos krašto dainiaus poezija remiasi artimiausios poeto aplinkos įvykiais, įspūdžiais, Lietuvos istorijos realijomis. Pasak V. Kukulo, S. Stacevičiaus kūryboje nuolat akcentuojama tyla – ir kaip filosofinė kategorija, ir kaip būsena, ir kaip gamtos forma, dažnai net sunku suprasti, kaip šitos deklaracijos koreliuoja su nesiliaujamu, programiškai eksploatuojamu kalbos triukšmu.
Taikliai apibūdinta! Juk Stasys kone visą gyvenimą praleido gimtuosiuose tėvų namuose, tykiame Merkinės vienkiemyje. Ir simboliška, ir natūralu, kad ramiame gamtos užutekyje buvo susigyvenęs su tyla, kuri jam buvo poezijos syvai. Ir ne tik poezijos.
Poetas, gyvendamas Merkinės vienkiemyje, pastarąjį dešimtmetį buvo Valstiečių laikraščio krašto korespondentas. Taip jis užsidirbo sau duoną, nes iš poezijos Lietuvoje niekas neišgyvena. Taip jau likimas lėmė, kad su Stasiu teko dirbti ir šiame, visai Lietuvai skirtame kaimo laikraštyje. Pamenu, paskambindavo Stasys į redakciją, kad Varėnos rajone nori parašyti apie žmogų ar įvykį. Kitą dieną iš Vilniaus siųsdavome vairuotoją su mašina ir fotografu pas Stasį į Merkinės vienkiemį. Neretai mūsų redakcijos vairuotojas aptikdavo jį po vienų ar kitų linksmybių dar miegantį... Nieko baisaus. Pažadindavo – ir į darbą.
Reikia pasakyti, kad Stasys yra parašęs daug straipsnių apie įdomius Varėnos, Šalčininkų, Trakų ir kitų Lietuvos kraštų žmones. Turėjo jis savitą rašymo stilių. Jo rašiniuose galima aptikti daug poetinių detalių, kartais – ir neužgaulios švelnios ironijos. Daugelis jo rašinių turi išliekamąją etninės kultūros vertę.
Atsisveikinimas
Gaila, metai bėga negailestingai. Beveik kasmet mažėja mūsų Saulės tako vaikų. Vieni išėjo, palikę ryškų poezijos ar publicistikos aruodą, kiti gal kukliau suspindėjo, bet visi jie yra saviti, savo laikotarpio paženklinti, brangūs, artimi mūsų kraštui žmonės. Gal kitų tokių kūrėjų nebus. Stasys, kaip ir Antanas Kalanavičius, Domas Tertelis, Gediminas Subačius, Alfonsas Žuromskas bei kiti Saulės tako vaikai, visada liks su mumis. Juos prisiminsime gyvenime ir kūryboje.
Nuotraukoje – Poetas Stasys Stacevičius
Česlovo Skaržinsko nuotrauka
Literatūrinis puslapis Varėnos laikraštyje
