2013 m. respublikiniame Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurse Mažeikių Gabijos gimnazijos teatro studija „Trečiokai“ su kompozicija „Tautybės transvestitas“ (pagal M. Nousianinen „Avietinių laivelių kapitonai“) užėmė I vietą. Moksleivius ruošė teatro vyresnioji mokytoja Živilė Nagienė.
Šiais metais Kuršėnuose vykusiame analogiškame konkurse režisierės Ž. Nagienės parengta gabijiečių kompozicija „Langai“, sukurta pagal Sigitą Parulskį, įvertinta trečiąja vieta.
Gabijiečiai nuolatos dalyvauja įvairiuose konkursuose, renginiuose, akcijose, stato spektaklius, keliauja ir džiaugiasi jaunyste...
Bet neužbėkime įvykiams už akių ir Tarptautinės mokytojų dienos proga pakalbinkime gimnazijos direktoriaus pavaduotoją ugdymui Ž. Nagienę. Tai neeilinė, charizmatiška ir gyvenime gerai matoma, aktyvi bei kūrybinga asmenybė.
– Esate charizmatiška ir gerai matoma asmenybė...
– Nemanau, kad esu kažkuo išskirtinė, nors kuklumas man ir svetimas, esu drąsi moteris, nebijanti iššūkių, griaunanti stereotipus, galbūt pasaulį jaučianti kiek jautriau nei kiti, galbūt charizmos ir turiu, bet apie save daug kalbėti labai nesinori ir sunku.
– Papasakokite trumpai apie save
– Esu gimusi 1978-ųjų lapkričio 10-ąją, neturinti laiko pojūčio, pilnaties vaikas, nuolat ieškanti bei kurianti save iš naujo, nuėjusi iki Tolstojaus, galbūt nestandartinė, galbūt kitokia, gal menininkė, gal beprotė, šiukšlę bandanti paversti auksu, bet tikinti savimi ir pasauliu.
– Kokia buvo pradžia?
– Universitetą baigiau 2002-aisiais, esu meilės tremtinė, todėl svarstymų, kur link pasiduoti, nelabai ir buvo. Tą pavasarį parkeliais ieškojau Gabijos, radau, nelabai supratau, ką čia veiksiu, bet, ačiū Dievui, patekau į labai geras rankas. Manimi patikėjo, mane mokė, stebėjo ir visada leido veikti gimnazijos direktorius Stasys Šiurkus.
Žodžiu, Gabijoje likau ilgam ir ėmiau augti, tobulėti, o tuo pačiu brandinti savitos mokyklos idėją bei koncepciją.
– Per beveik 15 metų daug kas kito. Kas ir kaip pasikeitė ?
– Pasaulis nepaliaujamai keičiasi, gyvenimas nebėra linijinis, atvirkščiai, jis tampa vis organiškesnis, dinamiškesnis. Jau pačioje pradžioje suvokiau, kad tik universitetinis išsilavinimas, arba aukštasis mokslas, nėra sėkmingos ir sočios ateities garantas. Standartizuotų mokyklų modelis tampa vis nepopuliaresnis. Šiandieniniame pasaulyje žmogus turi turėti ne tik didelį žinių bagažą, bet ir būti sąmoningas, pilietiškas, pagaliau laisvas, suvokti aplinkos ribas, mokėti vertinti savo galimybes ir mokėti rinktis, pagaliau save identifikuoti. Gabija visada buvo akademinė gimnazija, o aš visada turėjau viziją, kad geriausias mokyklos fizikas gebėtų ne tik be klaidų spręsti uždavinius, bet ir taptų save nuolat tobulinančiu, vertinančiu meną, bendruomenę žmogumi. Buvau tuo patikėjusi... Labai apmaudu, kad dabar vis labiau orientuojamės į rezultatą, o kaipgi kitaip? Juk gyvename nesaugioje ekonominėje-politinėje zonoje, visi pavargę, suirzę, konkurencingi, perkrautomis programomis. Nebėra žmogaus, nebėra asmenybės, laisvės, kūrybiškumo, pagaliau... laiko.
O ir mokytojo vaidmuo. Kur autoritetai, kur vedliai, darosi vis sunkiau įtikinti ir pristabdyti laiką. Šiemet nacionaliniame konkurse atstovavę Mažeikių rajonui, pristatę meninę kompoziciją ,,Langai“ buvome apdovanoti medaliais. Nulipusius nuo scenos savo jaunuosius aktorius pasitikau klausimu: „Ar tikite manimi?“, o gavusi teigiamą atsakymą, nurimau ir todėl šiandien neprarandu vilties, jog menas ir grožis išgelbės pasaulį, skaičių visuomenė žlugs, kasdien nepaliauju tikėti kūryba, uodžiu scenos dulkes ir matau rampų šviesas...
– Kas džiugina?
– Džiaugiuosi, kad atradau save čia, kad turiu mokinius, kad atvira širdimi einu į juos, kad jie grįžta, kad prisimena, jog nurimus dienai, miestui ir kaimynams, galiu brūkštelti jiems, jau išėjusiems ir save radusiems, kad galiu skirti laiko sau, savęs paieškoms, tobulėjimui, atsakymams, rašymui, meno, teatro ir mados istorijai. Nesu sistemos žmogus, nelengva, bet esu laiminga, galbūt esu dar neatradusi savęs, tebeieškanti, tikinti, bet mylinti savo Gabiją, tuos žmones...
– Ką atradote ir supratote?
– Gyvenime nėra svarbus universiteto prestižas ar miestas. Svarbiausia atrasti savo pilnatvę ir tvirtai žinoti, kur eiti, norint pasiekti tikslą. Kalbant apie autoritetus, tai šiandien mokykloje viskas kitaip. Jauną žmogų gali užkrėsti tik fanatizmu. Jeigu pats savimi nebetiki, nebeieškai, esi neįdomus, neįtaigus, tavimi labai greitai nusiviliama. Ta sistema, kur mokytojas hierarchijos principu savaime buvo autoritetas, seniai žlugo ir liko praeity. Šiandien mokytojas yra žmogus, padedantis jaunai asmenybei identifikuotis, atrasti save, užduoti klausimą: „Kodėl?“ Gyvenime tiesiog būtina suasmeninti šį klausimą ir niekada su juo nesiskirti. Kodėl esi čia, kokia tavo misija, kokia vertybė? Man vertybė – tai vizija siekti to, ko galbūt neįmanoma pasiekti.
– Ar likimas teisingai paskirstė gyvenimo vaidmenis ?
– Mėgaujuosi dinamišku gyvenimu, nuolat bėgu, judu ir tas laikas taip išbyra. Daug vaidmenų mano gyvenime, esu gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui, mokytoja, režisierė, renginių organizatorė, pagaliau, mama. Jautrios, kūrybingos Liucijos Agnietės mama. Ji visas mano gyvenimas, daug investuoju į jos lavinimą, pasaulio pažinimą, pajautą, mudviejų ryšį. Tai nuolatinis veiksmas, judėjimas, procesas kaip ir teatre. Jei baigtųsi veiksmas, baigtųsi ir gyvenimas.
– Išugdėte ne vieną gabų žmogų...
– Viena iš mano daugelio mokinių buvo Eglė Kižaitė. Ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), o 2014 m. didžiojoje scenoje debiutavo kaip režisierė su diplominiu spektakliu „Atleisk jiems – jie nežino, ką daro“. Druskininkų tarptautiniame teatrų festivalyje „Vasara 2014“ jaunoji spektaklio kūrybinė grupė laimėjo žiūrovų simpatijų prizą, o netrukus režisierė E. Kižaitė išgirdo pasiūlymą iš Keistuolių teatro režisieriaus ir meno vadovo Aido Giniočio realizuoti šį spektaklį Keistuolių teatro scenoje. Ji yra iš tos kartos, kuri nuo pat mažens augo su šiuo teatru ir tai buvo pirmasis spektaklis, su kuriuo Eglė atėjo į didijį teatrą. Man džiugu ir gera, kad šių metų Nacionalinio dramos teatro repertuare yra ir mažeikiškės Eglės režisuotas spektaklis pagal J.Pulinovič pjesę „Natašos svajonė“.
– Kokia esate namų šeimininkė?
– Turiu savitą maisto ruošimo bei vartojimo filosofiją. Jau dešimt metų nevalgau nieko, kas turi veidą, propaguoju gyvo ir sveiko maisto filosofiją.
– Ką norėtumėte pasakyti pati?
– Nebijau savęs ir pasaulio, dažnokai provokuoju, galbūt stebinu, nebijau mylėti ir nebijau gyventi aistringai. Tikra tiesa – geroms mergaitėms dangus, blogoms viskas! Mielieji mokytojai ir kolegos, niekada nepavarkite, nesustokite, nepaliaukite tikėję savimi ir Pasauliu.
Vytas ALEKNAVIČIUS
