Tbilisio Ilja valstybinio universiteto profesorius išeivis iš Tadžikistano Olegas Panfilovas daug metų dirbo žurnalistu įvairiose Rusijos ir Tadžikistano žiniasklaidos priemonėse, taip pat tarptautinėse žmogaus teises ginančiose organizacijose. Dėl autoritarinės Rusijos valdžios kritikos O. Panfilovas buvo išvytas iš šalies. Nuo 2009 m. jis gyvena ir dirba Gruzijoje.
Leidiniui „Universiteto žurnalistas“ komentuodamas dabartinės Ukrainos krizės priežastis profesorius pabrėžė, kad stiprų visuomenės palaikymą nusikalstamai Rusijos invazijai Ukrainoje sukūrė galinga Rusijos propagandos mašina. „Kai šalyje iš esmės egzistuoja tik totalitarinė propaganda, jūs ir gaunate propagandos suformuotą nuomonę. Svarbu suprasti, kad Rusijoje šiuo metu nėra nepriklausomų TV kanalų, kurie galėtų atstovauti alternatyvų požiūrį“, – sakė O. Panfilovas. Pasak jo, Rusijos televizijoje transliuojamas propagandinis turinys XXI a. yra vis dar patrauklus ir paveikus ne tik Rusijos, bet ir kitų posovietinių šalių visuomenės daliai. „Nesutinku su sakančiais, kad Rusijos informacinių TV kanalų ribojimas yra žodžio laisvės pilietinės visuomenės brandos ribojimas. Tokie kanalai – totalitarinės propagandos priemonės, nebeturinčios nieko bendro nei su laisvu žodžiu, nei su pilietine visuomene“, – kalbėjo O. Panfilovas.
Daugelyje posovietinių šalių veikia geopolitinė valdžios švytuoklė: į valdžią pakaitomis ateina tai su buvusiais komunistais siejamos ir gerų santykių su Rusija svarbą pabrėžiančios jėgos, tai provakarietišką orientaciją akcentuojančios jėgos, kurių daugelis yra kildinamos iš sovietmečio rezistencijos. Tokia švytuoklė veikia ir Ukrainoje, tik su daug didesne, griaunančia jėga. Ar tragiškas skilimas tarp Vakarų ir Rusijos – šiuolaikinės Ukrainos likimas?
Išsilaisvinimas iš sovietinės ideologijos, kuri daugiau kaip 70 metų visomis įmanomomis priemonėmis kūrė nemąstančių žmonių visuomenę – ilgas ir sudėtingas procesas. Ukrainoje, palyginti su Baltijos valstybėmis ar pačia Gruzija, dėl istorinių, geografinių ir demografinių priežasčių jis daug labiau komplikuotas. Tokia švytuoklė veikia daugelyje sovietinės imperijos įtakoje buvusių šalių – Mongolijoje, net Čekijoje ir Lenkijoje, nekalbant apie Baltijos šalis ar Gruziją. Nesakau, kad tai yra blogai – gijimo procesas imlus laikui, ir jis neabejotinai užtruks. Labai svarbus veiksnys yra Rusija, kuri dalį sovietinės ideologijos išsaugojo, ir visokiais būdais mėgina ja apkrėsti aplinkines šalis. Jeigu nebūtų Rusijos įtakos, Ukraina, Gruzija, Moldova ir net Baltarusija šiandien būtų kitokios, šių šalių visuomenės darytų kitokius pasirinkimus. Deja, Rusija visas buvusios Sovietų sąjungos šalis traukia atgal, tik vienur tai pavyksta blogiau, kitur geriau.
Kaip manote, kodėl dabartinės Rusijos valdžia tą daro? Nukreipia didžiulę energiją ne į vidinių problemų, kurių daugiau nei pakanka, sprendimą, bet į revanšizmą ir dabartinėje Rusijoje įsigalinčios santvarkos ekspansiją?
Siekiant aplinkinių šalių paklusnumo, remiamasi galinga sovietinio stiliaus propaganda, kuri, kaip matome iš paskutinių įvykių, tapo svarbia pasaulinės klasės lygio karinės operacijos dalimi. Manipuliuojama nepaprastai stipriai, nesibodint akivaizdaus melo ir šmeižto. Mano nuomone, tai šiuolaikinis Rusijos imperializmas, kurį galima paaiškinti istoriškai. Rusija yra imperialistinė valstybė, sudaryta iš daugybės skirtingų teritorijų, užkariaujamų nuo XV a. ir Ivano Rūsčiojo laikų. Rusija, skirtingai nuo kitų Europos valstybių, neišgyveno tautinės valstybės susikūrimo periodo. Iki bolševikų buvo Rusijos imperija, vėliau – Sovietų imperija, kuri, užgrobdama naujas tautas ir žemes, naudojosi pasaulinio socializmo ir komunizmo ideologija. Dabar bandoma kurti mišrią ideologiją, kurioje sujungiamos senosios Rusijos imperijos ir Sovietų Sąjungos ideologijos. Galingais propagandiniais mechanizmais yra valdoma Rusijos visuomenė ir daroma itaka tikslinems ˛moniu grupems u˛sienio valstybese. Susiduriama su dideliais sunkumais. vis delto gyvename ne XIX ir net ne XX a. Šiais laikais varyti propagandą taip, kaip tai buvo sovietmečiu faktiškai neįmanoma. Yra internetas, mobilusis ryšys ir kitos technologines priemones, kuriomis galima gauti alternatyvią informaciją. Todėl sovietinio stiliaus propaganda XXI a. geriausiai veikia tuos žmones, kurie užaugo Sovietu Sąjungoje. Dauguma Rusijos, o ir daug buvusios Sovietu Sąjungos gyventojų yra užaugę už geležinės uždangos ir auklėti totalitarinės sovietinės propagandos. Beje, propagandos tyrejai yra pastebėję, kad totalitarinė propaganda beveik neefektyvi sprendžiant socialines visuomenines problemas, bet gerai veikia mobilizuojant visuomenę išoriniams tikslams. Dabartiniam Rusijos režimui reikia baidyklių svetur, kad būtų galima konsoliduoti visuomenę ir nukreipti jos dėmesį nuo vidinių socialinių, teisėsaugos ir įvairiausių kitų problemų.
Ukrainos antikriminalinės revoliucijos – Maidano – ir po jo beprasidedantį karą lydi intensyvus informacinis karas. Jį galima vertinti kaip vertybinį Vakarų pasaulio ir Rusijos mūšį už žmonių protus ir širdis, ir ne tik Ukrainoje. Kaip manote, kokios informacinės politikos šiame konflikte turėtų laikytis Ukraina?
Ir Ukraina, ir kitos šalys turi gintis visais įmanomais leistinais būdais nuo informacinio poveikio, sklindančio iš Rusijos. Tarptautinės organizacijos mėgsta kalbėti apie žodžio laisvę, ir tai, kad Rusijos televizija Ukrainoje galbūt turėtų būti transliuojama. Bet aš norėčiau pasidalinti Gruzijos patirtimi: prieš 6 metus, pirmosiomis karo dienomis iš visų kabelinės televizijos paketų Gruzijoje eliminavome informacinius Rusijos kanalus. Ir šiandien, po 6 metų, drįstu teigti, kad Gruzijos visuomenė informaciniu požiūriu yra kur kas sveikesnė ir atsparesnė bet kokios propagandos poveikiui. Žinoma, Rusijos kanalų atjungimas tik viena iš priežasčių – visuomenės informacinė sveikata labai priklauso nuo šalies ekonomikos būklės, kultūros ir kultūros politikos, švietimo sistemos.
Lietuvoje taip pat mėginama apriboti dalies Rusijos televizijos kanalų transliacijas, bet susiduriama su biurokratiniais ir teisiniais sunkumais. Be to, esama politikų ir žiniasklaidos ekspertų, teigiančių, kad draudimai neišsprendžia problemos ir kvestionuoja pilietinės visuomenės brandą, nuomonių raišką. Ką manote apie tokį požiūrį?
Mano nuomone, reikia atsižvelgti į tai, kad Rusijos televizijos kanalais transliuojamas propagandinis turinys stipriai veikia dalį gyventojų net ir Lietuvoje. Rusijos televizija techniniu požiūriu yra šiuolaikiška ir moderni, su plačiomis technologinėmis galimybėmis. Puikus montavimas, gražios studijos ir taip toliau. Aš domiuosi situacija Lietuvoje, kiek žinau, čia pradedama suvokti, kad Rusijos televizija yra svarbus dabartinio imperializmo ginklas. Žinoma, yra raketos, lėktuvai, tankai, bet kad ir kaip keistai tai skambėtų, televizija šiuo metu yra pavojingesnė. NATO turi pakankamus karinius išteklius bet kokiai karinei agresijai atremti, bet dėl informacinio saugumo nesu toks tikras.
Tyrimai Vakarų demokratijos šalyse rodo, kad žiniasklaida efektyvi nustatant visuomenės dienotvarkę (tie klausimai, kuriuos iškelia ir aktualizuoja žiniasklaida, tampa visuomenės pokalbių ir svarstymų objektu), bet mažiau efektyvi keičiant pažiūras ir nuomonę vienu ar kitu klausimu. Tai yra, jeigu žmogus turi istorinę atmintį, asmeninę patirtį ir ta patirtimi pagrįstą nuomonę, žiniasklaidos galimybės ją pakeisti menkos. Ar Rusijoje ir dalyje posovietinės erdvės yra kitaip?
Tai galioja požiūrio įvairovę ir žodžio laisvę užtikrinančiose šalyse, bet Rusija tokia nėra. Kai šalyje iš esmės egzistuoja tik totalitarinė propaganda, jūs ir gaunate propagandos suformuotą nuomonę. Svarbu suprasti, kad Rusijoje šiuo metu nėra nė vieno nepriklausomo TV kanalo, kuris galėtų atstovauti alternatyviam požiūriui. Žmogus, norėdamas gauti alternatyvios informacijos, turi pasirinkimą pirkti atitinkamą laikraštį arba duonos – kaina ta pati. Kas rinksis mokamą laikraštį, kai yra nemokamas televizorius? Tai merkantilinė, bet reikšminga detalė, ypač skurdžiuose regionuose, kuriuose žmonės tampa tarsi savanoriais propagandos vartotojais. Be to, nepriklausomos spaudos liko daug mažiau – nepriklausomus leidinius valdžia stipriai persekioja ir daugumą jų, pasitelkus įvairius pretekstus, uždarė.
ES plėtros ir politikos komisaras Štefanas Fiulė pareiškė, kad Rusijos propaganda Ukrainos krizės metu tapo agresyvesnė už sovietinę propaganda šaltojo karo metais. Tai kryptingų ir ilgalaikių pastangų rezultatas?
Papulkininkis Putinas, atėjęs į valdžią 2000 m., pradėjo nuoseklų sovietinės propagandos tradicijos atkūrimą ir šiandien gali džiaugtis darbo rezultatu. Tik atėjęs į valdžią jis pasirašė dokumentą pavadinimu „Informacinio saugumo doktrina“. Tai keistas dokumentas – nei įstatymas, nei įsakymas, nei koks nors kitas juridinio dokumento tipas. Iš esmės tai sovietinės propagandos atkūrimo programa, kurioje apibrėžiamas informacijos kaip ginklo panaudojimas. Šiandien programa visiškai įgyvendinta. Jeigu jūs, norėdami sužinoti Ukrainos naujienas, žiūrite Kremliaus kanalus, esate supažindinamas su reportažais, atspindinčiais tik Kremliaus požiūrį.
Aukšti Putino reitingai – ilgametės totalitarinės propagandos TV ekranuose priežastis?
Žinoma, bet tuos Rusijoje skelbiamus reitingus laikyti pilnavertiškais sociologiniais reitingais būtų kvaila. Objektyvią visuomenės nuomonę galima sužinoti tik laisvoje šalyje, pasižyminčia žiniasklaidos pozicijų įvairove ir visuomenės požiūrio heterogeniškumu. Jeigu atliktumėte apklausą Šiaurės Korėjoje, gautumėte atitinkamą rezultatą, bet ar jis atspindėtų tikrąją visuomenės nuomonę? Žinoma, Rusija netotalitarinė valstybė, o autoritarinė, bet vertinant apklausų rezultatus reikia suprasti tą informacinę aplinką, kuri sukurta sunaikinus nepriklausomą spaudą. Žmonės turi tik tokią nuomonę, kokią girdėjo per televiziją. Žinoma, yra nedidelė dalis režimui oponuojančių žmonių, sakyčiau – 5, 7, daugių daugiausia 10 proc. Jų Rusijoje visada buvo ir bus.
Žmones, stebinčius Rusijos kanalus, pasiekia periodinės dezinformacijos apie Lietuvą dozės: Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, Čečėnijos karų metų sukilėlių gretose kovėsi Lietuvės snaiperės, Trakuose, padedant Vakarų žvalgyboms, buvo ruošiami Maidano kovotojai. Konstruojamas Lietuvos, kaip Rusijai nuolat pakenkti norinčios šalies, vaizdinys. Jūs dėstėte žurnalistiką keliuose Maskvos universitetuose, esate daugelio knygų apie Rusijos žiniasklaidą autorius. Gal galite pasakyti, kodėl Rusijos valdžiai tarnaujantys žurnalistai pateikia tokį melagingą Lietuvos vaizdą?
Svarbu suprasti, kad žurnalistika ir žiniasklaida Rusijoje nėra savarankiška institucija, tai valdžios dalis ir jos stiprinimo priemonė. Prisiminkime truputį istorijos – sovietmečiu įvairių universitetų žurnalistikos fakultetuose buvo įgyjama ne žurnalisto specialybė. Diplomuose buvo rašoma – masinės komunikacijos priemonių ir propagandos darbuotojas. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitete, Lietuvos komunistų partijos centro komitete ir kitose struktūrinėse grandyse veikė propagandos skyriai. Pasikartosiu – ne informacijos, informavimo, o propagandos. Vyresnio amžiaus žurnalistams propagandinė veikla yra visiškai suprantama ir įprasta, atitinkama dvasia ugdomi ir dabartiniai studentai. Kai dirbau Maskvos universitetuose, mane stebindavo vyraujantis dėstytojų amžius – jie dirba universitetuose po 30, 40 ar net 50 metų. Sovietinius žurnalistus rengę dėstytojai ugdo ir jaunąją Rusijos žurnalistikos kartą. Kita, mano nuomone, dar didesnė problema – finansinė. Nepriklausomos televizijos nėra, nepriklausomos spaudos irgi beveik nėra, taigi nėra kur dirbti. Žmonės eina dirbti į propaganda tam, kad kažkaip išgyventų. Kita vertus, yra daugybė žurnalistų, kadaise dirbusių, tarkime, „NTV “ kanale. Iki Putino atėjimo buvęs normalus kanalas dabar tarnauja valdžiai tobulu propagandos įrankiu. Kadaise objektyvumo siekę ir puikius reportažus iš Čečėnijos ir kitų Rusijos regionų kūrę žurnalistai dabar kuria puikią propagandą.
Kaip vertintumėte idėją kurti bendrą Estijos, Latvijos ir Lietuvos televiziją rusų kalba?
Tai gera idėja, tik būtinas stiprus finansavimas, kad kanalas būtų patrauklus, kad būtų įdarbinti ryškūs, stiprūs žurnalistai. Panašų kanalą įkūrė Gruzija, per karą su Rusija suvokusi, kad būtina pateikti alternatyvą Rusijos kanalų propagandiniam turiniui. Gruzijoje yra rusų, azerbaidžaniečių, armėnų tautinės mažumos, kalbančios rusiškai. Aš visuomet turėjau idėją sukurti TV kanalą, kuris primintų radiją „Svoboda“, tokį, koks jis buvo prieš 50 metų – alternatyvus informacijos šaltinis Sovietų Sąjungai. Tokiu būdų sukūrėme kanalą „PIK“, tapusį populiariu Šiaurės Kaukaze, toje pačioje Ukrainoje ir net centrinėje Azijoje. Deja, dėl politinio dabartinės Gruzijos valdžios sprendimo kanalas neteko finansavimo, ir nebeveikia. Aš laikausi nuomonės, kad tai klaidingas sprendimas – dėl galimybės gauti alternatyvią informaciją rusų kalba sukūrimo.
Kaip manote, kur sustos pastaroji Rusijos karinė informacinė ataka?
Rusijos karinei operacijai Ukrainoje palaikyti užkurta tokia galinga propagandos mašina, kad sustabdyti kilusią masinę tikslinių grupių psichozę bus sudėtinga. Taip paprastai pabaigti tai, kas pradėta, pasiaiškinant šūkiu „Krymas mūsų“ valdžiai gali ir nebepavykti, net jeigu ji to ir panorėtų. Džinas paleistas iš butelio.
Apie Olegą Panfilovą
Žinomas žurnalistas, išeivis iš Tadžikistano Olegas Panfilovas 1992–2009 m. dirbo laikraščio „Nezavisimaja Gazeta“ korespondentu, taip pat radijo „Svoboda“ korespondentu. 10 metų vadovavo Rusijos ekstremalios žurnalistikos centrui, tris metus dirbo žmogaus teisių ekspertu Jungtinių Tautų misijoje Tadžikistane. Nuo 1985. m. rašo knygas archeologijos, kultūros istorijos, žodžio laisvės ir žurnalistikos temomis, yra aštuonių filmų scenarijaus autorius. Dėl autoritarinės Rusijos valdžios kritikos O. Panfilovas buvo išvytas iš šalies. Nuo 2009 m. gyvena ir dirba Gruzijoje, yra Tbilisio Ilja valstybinio universiteto profesorius.
MINDAUGAS SAVICKAS
Asmeninio archyvo nuotrauka
