Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje iki gruodžio 5 d. eksponuojama 15-oji tapytojo Algirdo Petravičiaus paroda „Prisilietimai“, nukelianti lankytojus į gamtos pasaulį. Pakalbinome parodos autorių, kuris papasakojo apie savo kūrybą, įkvėpimą bei atskleidė, kas yra geriausia jo patarėja.
Veiklus nuo mokyklos suolo
A. Petravičius gimė Marijampolėje, tačiau labai greitai persikėlė į Šilutės rajoną, kuriame ir užaugo. Tapytojas su šypsena prisimena mokyklos laikus ir sako, kad veiklus ir aktyvus gyvenimo būdas jam buvo artimas nuo pat mažų dienų: „Nebuvau geras, buvau truputį „chuliganiukas“, nepriklausomas, bet visur tikau: vaidindavau, deklamuodavau, gražiai piešdavau ir dalyvaudavau visur, kur pakviesdavo“, – prisimena pašnekovas. Baigęs Saugų vidurinę mokyklą jis įstojo į ŠPĮ Dailės fakultetą. Būdamas penktame kurse, kaip pats juokauja, dėl savo ūmaus charakterio, buvo nusprendęs mesti studijas, tačiau atkalbėtas šeimos ir draugų, padarė metų pertrauką, po kurios grįžo ir sėkmingai baigė studijas. Vėliau trejus metus dirbo Plungėje pagal specialybę.
Kūryba lydi visą gyvenimą
Dirbdamas Plungėje A. Petravičius gavo kvietimą dirbti dailininku Mažeikių naftos perdirbimo gamykloje. Tuo metu dar tik vyko gamyklos statybos darbai todėl, pasak tapytojo, veiklos buvo nemažai, nes darbuotojams reikėjo sukurti jaukią ir gražią aplinką: „tvarkėme interjerą, patalpas, kavinę, ruošdavome vaizdinę agitaciją“, – prisimena pašnekovas. Vėliau tapęs AB „Mažeikių nafta“ kultūros centro direktoriumi, A. Petravičius sakė nenorėjęs būti vien formalus direktorius su kaklaraiščiu, todėl aktyviai organizuodavo koncertus, rengdavo parodas, stengėsi sudaryti sąlygas jauniems menininkams būti pastebėtiems, o Mažeikių miesto gyventojams pristatyti kuo daugiau kultūros ir meno atstovų. Toks pat aktyvus gyvenimas tęsėsi ir tapus VšĮ „Naftakis“ vadovu. Kaip teigė pats tapytojas, vadyba – tai jo pašaukimas, kuris visuomet buvo įdomus ir artimas širdžiai.
Surengta 15-oji paroda
Nors A. Petravičius baigė dailės studijas, tačiau dėl intensyvaus darbo grafiko ir užimtumo, tapymui vis pritrūkdavo laiko. Kol dirbo kultūros centro direktoriumi, jame surengė pirmąsias savo darbų parodas. Vėliau, pasikeitus aplinkybėms, sulėtėjus gyvenimo tempui, menininkas vis dažniau rasdavo laiko tapymui. Pasak A. Petravičiaus, jis niekada nesiorientavo į parodų kiekį, tačiau stengdavosi pristatyti vis kažką naujo: „Susikaupi, dirbi, tapai ir kai pamatai, kad gimė kažkas kitokio, tuomet jau gali ir parodyti“. Tapytojo darbų parodos pristatytos ne tik Mažeikiuose, Tirkšliuose, bet ir Šiauliuose, Plungėje, Druskininkuose, Šilutėje. Šiuo metu Mažeikių rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje eksponuojama paroda „Prisilietimai“ yra jau 15-oji autoriaus paroda, kurta 2-3 metus, o ją sudaro 22 darbai.
Gamta – įkvėpimo šaltinis
Nors jau kuris laikas A. Petravičius tapo gamtos peizažus, bet jaunystėje jį žavėjo Pablo Picasso kūryba, o peizažai jam atrodė nerimtai ir juokauja: „Tuomet atrodė, kad reikia tapyti taip, kad niekas nesuprastų, tik aš pats vienas suprasčiau“. Tačiau bėgant metams, tapytojas vis dažniau pradėjo atsigręžti į gamtą ir įžvelgti jos grožį, ir kaip pats sako: „Matyt, subręsti ir viską pradedi pastebėti kitaip, įžvelgi detales, atrandi įvairius spalvų skambėjimus“. Būtent ruduo, turtingas savo spalvomis, yra pats mėgstamiausias ir labiausiai A. Petravičių įkvepiantis metų laikas.
Paveikslai gimsta naktį
Namuose dirbtuves įsikūręs dailininkas sako kuriantis dėl savęs, todėl tapo tik tada, kai norisi. Pasak pašnekovo, idealiausias laikas kūrybai – vakaras ar naktis, kuomet namuose ramybė ir skamba tik foninė muzika. A. Petravičius atskleidė, kad nutapyti paveikslą gali trukti nuo dviejų vakarų iki dviejų mėnesių ar net daugiau: „Kartais tapai, vargsti ir niekas nepavyksta – išsisemi, o vėliau vėl grįžti ir bandai iš naujo“. Pasak jo, kartais viena sunkiausių užduočių būna ne nutapyti paveikslą, o sugalvoti jam pavadinimą ir sako, kad prie lovos visuomet turintis popieriaus lapą ir rašiklį, nes geriausios mintys ir idėjos gimsta naktį.
Geriausia patarėja – žmona
Gamtą A. Petravičius lygina su moterimis ir šmaikščiai priduria, kad gamtos su vyru nepalyginsi, nes būtent moteris – įkvėpimo šaltinis. O su gyvenimo moterimi, kaip sako pats tapytojas, labai pasisekė – kitų metų vasarą jie su žmona minės 40-ies metų vestuvių sukaktį. Būtent žmona Alina yra tas žmogus, kuris pirmas įvertina vyro darbus. „Visada nutapęs paveikslą konsultuojasi su žmona, ar jai patinka, ar gražu. Praktika parodė, kad ji turi puikų skonį, todėl visada atsižvelgiu į jos nuomonę ir pastabas“, – Budas.lt pasakojo A. Petravičius.
Darbai iškeliauja ir už Atlanto
Nuo pat jaunystės mėgęs būti nepriklausomas, pašnekovas šios savybės neprarado iki šiol. „Tapyti pagal užsakymą man nepatinka, tapau tai ką noriu, jeigu kam nors patinka – gerai, nepatinka irgi gerai”, – sako A. Petravičius ir priduria, kad jaučiasi įvertintas, kai jo tapyti paveikslai randa naujus namus. Vieni kūriniai lieka Lietuvoje, bet didžioji jų dalis iškeliauja pas užsienyje: JAV, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose valstybėse, gyvenančius lietuvius. Vis tik A. Petravičius sako nesikoncentruojantis į paveikslų pardavimą: „Dirbu savo malonumui, nelaikau savęs komersantu, todėl savo darbus ir dovanoju, ir atiduodu, tačiau yra širdžiai brangių paveikslų, kuriuos pasilieku sau“.
Nuotr. autorės ir iš asmeninio A. Petravičiaus archyvo.
Daugiau nuotraukų:https://www.facebook.com/Budas.ltredakcija/photos/pcb.5773225322735035/5773220342735533/
