Parama dėkojame




Sprogimas

V. Macevičius: „Nori išbandyti žmogų – duok jam valdžią“

Gražina VERŠINSKIENĖ

„Jei nenusimatysi ateities planų, strategijos, vadinasi, dirbsi atsigręždamas atgal“, – taip kalba tremtyje gimęs, Dzūkijoje augęs, Žemaitijoje gyvenantis, po keliolikos metų vėl Mažeikių r. savivaldybės meru tapęs Vidmantas Macevičius. Kaune baigęs mokslus ir Mažeikius pasirinkęs energetikas, dirbęs Panevėžyje bei Vilniuje, dabar, kaip pats sakė, grįžo namo: „Pirmas dalykas, kurį žadėjau ir kurį reikia padaryti – grąžinti savivaldos autoritetą.“

Naujasis meras turi ir įvairiausių pomėgių: ne tik pats pilotuoja, bet gali sukonstruoti lėktuvą, išskirtinį automobilį, daug metų slidinėja, mėgsta vandens platybes.

– Jus pristatant užsiminėte, kad nenorite oficialumo.

– Aš inžinierius energetikas, praktiškai kitokio darbo nesu dirbęs. Esu dzūkas, bet, kaip sakoma, jei pusę amžiaus pragyvenai vienoje teritorijoje, esi vietinis, o Mažeikiuose gyvenu jau 40 m., tai, galima sakyti, esu vietinis, žemaitis, kai reikia, ir „pasirokout“ galiu.

– Žvilgtelėkime į Jūsų karjeros pradžią.

– Elektra nuo mažų dienų buvo šalia – tėvukas kaime dirbo elektriku, o ir Intos šachtose juo buvo. Teko dirbti ir sargu, ir stoty vaisius krauti. Studijuojant Kauno politechnikos institute atsirado nuolatinis darbas – Kauno dirbtinio pluošto gamykloje elektromonteriu. Laisvadieniais tėvukas surasdavo papildomo darbo kaime – kas nors statydavosi namus, reikėdavo elektros instaliaciją atlikti.

– Kaip likimas Jus į Mažeikius atvedė?

– Atviliojo naujos statybos, elektrinė nuo nulio. Prieš paskyrimą atvažiavau čia apsižiūrėti. Kadangi institute buvau ne atsilikėlis, turėjau teisę rinktis – į Mažeikių elektrinę iš kurso 1979 m. atvažiavome šešiese. Daug visokių pareigų buvo: pradėjau budinčiu elektromonteriu, po poros metų tapau elektrinės pamainos viršininku, kaip mes sakydavome – naktinis direktorius, nes tampi atsakingu už visą elektrinę ir turi žinoti kiekvieną darbą, dar po dvejų – chemijos cecho viršininku, 1989 m. elektrinės direktoriaus pavaduotoju, o 1990 m. kolektyvas išrinko direktoriumi, taip ir likau juo dešimtmečiui.

– Gimėte politinių kalinių šeimoje Intoje (Komių autonominė respublika). Kaip pavyko per sovietinį filtrą prasprukti?

– Tėvai buvo įkalinti už „tėvynės išdavimą ir antitarybinę veiklą“, man buvo pustrečių, kai grįžome į Lietuvą, tėvo tėviškę Punią, Alytausr. Šis biografijos faktas turėjo pasekmių – mane dar 1987 m. pasiūlė į aukštesnes pareigas. Tada per partinį filtrą ir neprasprūdau. Viskas, ką tada galėjau pasiekti – tapti cecho viršininku. Tik 1989 m. tapau direktoriaus pavaduotoju, nes pasidarė lengvesnės sąlygos, keitėsi požiūris, o partijos nariu aš ir nebuvau. Čia buvo antrasis filtras, pirmasis – institute, kai nuėjau į aviacijos sporto klubą DOSAAF. Pradžioje apsidžiaugė – jauni čia reikalingi. Pradėjau pildyti anketą, bet, kai tik gimimo vieta pasirodė, iškart atsakymas: „Tu skraidyti, sklandyti negali.“

– Ar patirtis su sovietinės nomenklatūros letena užgrūdino charakterį?

– Kai tokia nomenklatūra tave paliečia, jeigu filtrus praeini... Kas tavęs nenužudo – tas sustiprina. Žinau vertę to, ką pasiekiau, todėl ir kitiems nelabai atlaidus esu. Ne žuvį reikia duoti, o meškerę. Ne auksinis charakteris mano šiuo klausimu. O dėl ištikimybės savo principams... Čia, matyt, a. a. tėvų mokykla, nes, kokius pagrindus gauni iki penkerių, šešerių, tokie ir išlieka.

– Jūs turite tvirtus principus, net, jei tai ir postą kainuotų...

– Dirbdamas elektrinėje per 20 m. buvau sukaupęs 3 mėn. atostogų. Kai ministras pasiūlė vadovauti AB „Mažeikių nafta“, maniau, kodėl nepabandyti. Pasiėmiau atostogas, įsidarbinau antraeilėse generaliniu direktoriumi. Tas istorinis sutarčių pasirašymas – tikras absurdas. „Williams“ sutartį pasirašė su 10 tūkst. įstatiniu kapitalu. A. a. J. Veselka sakė: „Girti indėnai tokių sutarčių nepasirašo.“ Dalį sutarties perskaitęs suvokiau, kad surašyta nesąmonė, o ne verslo planas. Kai tai pasakiau, Valstybės gynimo taryba sustabdė mano įgaliojimus. Tuo ir baigėsi ten mano karjera, tada grįžau į Lietuvos energiją, į Mažeikių elektrinę. Toks istorijos etapas davė kietesnį stuburą ir storesnę odą. Jeigu širdyje jauti, kad esi teisus, tada nelabai kas ant nugaros užlips.

– Vis dėlto inžinieriaus energetiko profesiją išdavėte – pasukote į politiką.

– Noras kažką padaryti pastūmėjo į savivaldos rinkimus. 2000-aisiais su Artūro Paulausko Naująja sąjunga į tarybą atėjome septyniese. Man taryba patikėjo mero poziciją. Tada sakėme, kad meras valdo antspaudą. Buvo lyg burmistru. Jis valdė ir tarybą, ir administraciją. Tik pasikeitus įstatymui, meras tapo vien tarybos pirmininku. Antros kadencijos pradžioje gavau pasiūlymą užimti AB „Rytų skirstomieji tinklai“ Panevėžio elektros tinklų filialo direktoriaus vietą.

– Neseniai palikote Energetikos ministerijos viceministro postą ir vėl tapote Mažeikių r. savivaldybės meru. Tik dabar Jus žmonės išrinko tiesiogiai. Koks skirtumas?

– Kai tavimi asmeniškai pasitiki, skirtumas didelis. Jei žmonės išreiškia pasitikėjimą, reikia jį ir pateisinti. Nereikia žadėti to, ko net būdamas daugumoje nepadarysi. Pirmas dalykas, kurį žadėjau ir kurį reikia padaryti – grąžinti savivaldos autoritetą. Būtinas komandinis darbas. Jeigu šito nepadarysime, nebus ir antro žingsnio. Dar 2000-aisiais įsitikinau, kad viešas administravimas – toli gražu ne įmonės valdymas. Dabar atėjęs jau žinojau, kas laukia, be to, dar 4 metai ministerijoje. Kodėl išėjau? Kada tu grįžti namo ir matai, kas čia darosi, turi įžūlumo kritikuoti – tai ateik ir padaryk kitaip. Mane dar pirmasis direktorius išmokė – jei ateini į pasitarimą, negali kelti vien klausimus, turi duoti ir pasiūlymą. Neturi – patylėk, nes kritikuoti mes visi mokame.

– Kokias žmogaus savybes labiausiai vertinate? Su kokiais žmonėmis Jums maloniausia bendrauti?

– Svarbiausia, žodžio tesėjimas. Maloniausia bendrauti su mokančiais dirbti ne pagal šabloną, o kūrybiškai, jaučiančiais atsakomybę už rezultatą ir turinčiais iniciatyvų. Svarbu – atvirumas ir darbštumas, pasitikėjimas. Labiausiai vengiu padlaižūnų.

– Koks buvote mokykloje?

– Buvau padauža, kaip ir dauguma kaimo berniukų. Per daug nesimokydavau, bet tikslieji mokslai sekėsi. Matyt, mažai apkrovimo buvo, reikėdavo išsikrauti ir visokių velnių prasimanyti. Net per Nemuną ant lyčių su draugais perėjome pavasarį. Visi tokie buvome, nieko negalvojome. Kai sako, jog dabar vaikai blogi, pagalvoju, ar mes geresni buvome? Mūsų niekas nesaugodavo ir darbų namuose gaudavome. O kas kaime pareigų neturėjo? Gyvulių šėrimas, girdymas, o normas ravėti – tai didžiausia kankynė, kai vagos po du kilometrus. Padarei užduotus darbus, tada gali eiti, kur nori.

– Sakėte, kad Jus gyvenime nuo mokyklos laikų lydėjo futbolas, lengvoji atletika. Gyvenote aktyvų gyvenimą?

– Sporto pasekmė – operuotas kelio sąnarys. Ne be reikalo sakoma: „Sportas – sveikata, nesportuok – sveikas būsi.“ „Mažeikių Švytury“ nemažai štangą kilnojau. Negaliu be turizmo – kiek esame apvažiavę: jaunystėje visą Kaukazą išmaišėme dviračiais, buvome Sajanų ir Altajaus kalnuose – 1200 km dviračiais, su daiktais. Dabar sumažėjo turistinių žygių. Amžius ir kompaniją susirasti reikia, be to, pasikeitė gyvenimo būdas – gyvenu pagal valandas, o tam reikia surasti laiko. Namuose irgi darbų susikaupę, šeštadieniai renginiais užimti, kai grįžti iš darbo apie 20 val., to aktyvumo nelabai ir lieka. Su žmona vienas pomėgis sutampa – kalnų slidinėjimas. Turbūt 1976 m. pirmą kartą su kompanija išvažiavome slidinėti į kalnus ir dabar dar važinėju. Vaikai, anūkai irgi slidinėja. Kai dirbau Vilniuje, net devintą vakaro traukdavau ant kalno – dvi valandas paslidinėju ir taip atsigaunu. Be slidžių, dar yra ir aviacija.

– Kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?

– Studijų metais skraidymui man buvo pasakyta ne, nes biografija netinkama. Tada užsiėmiau vandens motoriniu sportu. Aviacija vis dėlto atsirado čia, Mažeikiuose. Vyresnioji dukra nuo 1990 m. pradėjo su parašiutu šokinėti ir mane įtraukė. Dabar su draugu turime savo lėktuvą ir skraidau ne vien Lietuvoje. Mano stichija – oras, aviacija. Jei sveikata nebeleis skraidyti, plaukiosiu – tai man taip pat prie širdies, su draugais net jachtą turime Klaipėdoje, kol neskraidžiau, šiek tiek plaukiojau. Dabar, jei kur burlentę gaunu, dar paplaukiu.

– Ar nebuvo baimės sėdant už šturvalo vairo ir kylant į dangų?

– Baimė visada yra, sakau, kad reikia saugotis tokių, kurie nieko nebijo, jie neprognozuojami. Na, o pilotuodami visi nusileidžia, nepalieka ore. Tam ruošiesi, yra kasmetiniai skrydžio įgūdžių bei sveikatos patikrinimai.

– Jūsų pomėgiai labai plataus spektro – ne vien sportuojate, bet esate ir auksarankis.

– Prisimenu, visi į Mažeikius atvažiavome „pramuštom galvom“ – norisi sportuoti, o sporto inventoriaus nėra. Dėkui tuomečiam elektrinės direktoriui – aprūpino, bet kai ką teko ir patiems gaminti. Lopšelio-darželio „Gintarėlis“ rūsyje įsirengėme patalpas – ten mes, jaunimas, norėjome atsidaryti įrašų studiją, klubą. Apie atlygį tada jokių minčių net nebuvo. Kaune plaukiojau su sportine motorine valtimi, kurią pats pasidariau – juk buvo 1975-ieji, parodykite tokį studentą ar klubą, kuris pajėgtų nusipirkti. Gauni brėžinius ir darai.

– Kaip Jūs atsipalaiduojate, pabūnate su savimi?

– Lėktuvo kabinoje arba dirbtuvėse – darbas su metalu. Būna, kad sėdi per naktį. Prieš šešerius metus trise su draugais mašiną sukonstravome – aš virinau, kitas lankstė, o dar kitas dizainą kūrė. Dabar šiuo automobiliu karo istorijos klubas „Grenadierius“ dalyvauja filmavimuose. Atpalaiduoja gamta – žiema su šerkšnu, o ruduo – su visomis spalvomis – fantastika – nuo žalios iki auksinės.

– Užsiminėte, kad ir dabar pasiimate fizikos, chemijos literatūros paskaityti.

– Daugiausia skaitau techninę literatūrą. Nesvetimi detektyvai, mokslinė fantastika. Paskaitau ir tai, kas reikalinga darbui, bendravimui – psichologija, konfliktų valdymas.

– Kaip Jums pavyksta išlikti savimi, nepriklausomai nuo postų?

– To išmoksti per laiką. Jeigu nori išbandyti žmogų – duok jam valdžią. Direktoriumi esu nuo 1990 m., per šį laikotarpį daug patirta ir suvokta, kad tavo kraujotakos sistema nesusijusi su kėdės kojomis. Svarbiausia, kad esi laisvas ir neįsikabinęs į užimamą vietą. Niekada nemėgau girtis savo postais – Panevėžio aerodrome ne visi žinojo, kad buvau viceministras. Visi esame vienodi, jei grįždamas užsuki į aeroklubą, tai esi toks pats klubo narys, kaip ir kiti. Ten niekam nerūpi pareigos, svarbiausia, kaip čia elgiesi.

– Ar visus gyvenimo tikslus esate pasiekęs, ar dar yra neįgyvendintų planų?

– Jei būčiau pasiekęs, nebūčiau į šį postą ėjęs. Kai paklausia, ko čia ateinu, ar pensijos laukti, sakau – pensijos laukti galiu ir kitur, dar ramiau. Jei nenusimatysi ateities planų, strategijos, vadinasi, tu dirbsi atsigręždamas atgal. Turi susidėlioti planus, nusimatyti kryptį, o paskui gali koreguoti. Aš nenoriu būti prezidentu, premjeru, man užtenka veiklos čia, vietoje. Ultralengvąjį (iki 500 kg) lėktuvą reikia dar pasidaryti – tada bus viskas. Turiu ir detales, dar kai kurių trūksta. Vieną savadarbį lėktuvą jau esu pagaminęs. Viską klube mes patys darome. Pagaliau ir veją prie namų reikia susitvarkyti, akis jau bado. Nemažai ūkio darbų namuose. Dėl mano užimtumo labiausiai kenčia šeima. Turiu dvi dukras ir sūnų, šešis anūkus. Vienas tikslų – vaikus sugrąžinti į Mažeikius.

– Ko nepaklausiau, o Jūs norėtumėte pasakyti?

– Jei kritikuojate, duokite ir pasiūlymų. Kai išgirsti kompanijoje keikiant valdžią ir paklausi, ką siūlai, išgirsti atsakymą – valdžia padarys. Valdžia nepadarys, pirmiausia, jei norime kažką keisti, pradėkime nuo mažų dalykų, nuo savęs, nelaukime, kol kitas pakeis. Jei pradedama daryti iš viršaus, priimama priešiškai. Daugiau fantazuokite. Žiulį Verną visi turbūt skaitėme. Tada atrodė tokia fantazija, bet dabar viskas taip ir yra. Taigi fantazuoti reikia. Būkime atlaidesni vieni kitiems, mažiau pykčio, daugiau šypsenų. Teisingai vaikai (įstrigo žodžiai iš renginio Mažeikių Gabijos gimnazijoje) sakė – nusimeskim kaukes, būkim savimi. Yra tekę ir man užsidėti kaukę, ypač kalbant su žurnalistais. Oficialumo kaukę – ką klausia, tik tą atsakai. Yra buvę pamokų, kai interviu tekste atsiranda tavo žodžiai kabutėse ir pats galvoji, kada tu tai pasakei. Paimta iš konteksto. Didžiausias mūsų priešas – liežuvis. Aš daugiau linkęs klausyti, išgirsti, o ne kalbėti.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode