Gražina VERŠINSKIENĖ
„Kai renkasi būsimi pirmokai, meldžiu Dievą, kad pas mane ateitų tik tie mokiniai, kuriems aš būsiu reikalinga, kuriems reikalingas mano mokymas, auklėjimas ir kurie tikės manimi ir pasitikės, kad galėsiu juos auklėti puikiais žmonėmis, tiksliau – duoti tą pradžią, įdiegti svarbiausias žmoniškąsias vertybes“, – lūkesčiais dalijasi Mažeikių Pavasario pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja metodininkė Vita Baubinienė.
– Manau, nesuklysiu sakydama, kad mokykla – neatskiriama Jūsų gyvenimo dalis.
– Taip, tai tiesa. Jau per 30 metų gyvenu šiame sūkuryje, kai mintys dažniausiai užimtos mokyklos ir mokinių reikalais. O mano darbo filosofija – „Nepakenk“. Vaikai, kol juos nesugadina suaugę, yra labai labai labai geri. Mokslas man – ne pirmoje vietoje. Dabar kalbu gal ne visai kaip tikra mokytoja, bet man visada svarbiau gerosios žmogaus savybės, mandagumas, gražus bendravimas, mokėjimas sutarti...
– Kokie Jūsų darbo pasiekimai, įvertinimai?
– Darbo pasiekimai mano nėra labai dideli, esu mokytoja metodininkė. Didžiausiu pasiekimu laikau tai, kai mokiniai ar mokinių tėveliai aplanko, susitikus gražiai bendrauja, pasidžiaugia savo gyvenimo pasiekimais, rašo žinutes. Buvę mokiniai jau atveda net savo vaikus pas mane mokytis. Didžiausias džiaugsmas, kai mokinių akyse, juos sutikusi, matau džiaugsmą.
– Jums, kaip ir bet kuriam mokytojui, turi būti įjungtas režimas – tobulėti, nesustoti, nepasenti. Kaip semiatės naujovių?
– Manau, kad žmogus, kuris nieko neveikia, darosi labai neįdomus. Taip, turi būti įjungtas režimas – tobulėti, nesustoti, nepasenti. Vaikai nori, kad šalia jų būtų žmonės, kurie kažką veikia, gali pasidalinti savo veikla, tada jie nori būti šalia tokių žmonių, todėl labai svarbu, kad ir tėveliai būtų veiklūs, išradingi – tada vaikai turės į ką lygiuotis, kuo didžiuotis, norės būti kartu. O naujovių semiuosi viską išbandydama. Kaip ir mano pirmokėliai dabar renkasi visokius būrelius, taip ir aš kiekvienais metais stengiuosi ką nors naujo išmokti ar veikti.
– Tai kokiomis veiklomis užsiimate po darbo? Koks Jūsų laisvalaikis?
– O, tų veiklų buvo jau be galo daug: pirmiausia – įvairios sporto rūšys: aerobika, pilatesas, fitnesas, joga, linijiniai šokiai, dviratis, sporto klubas. Dabar kartu su vyru jau ketvirtus metus šokame šokių kolektyvo „Spindulys“ suaugusiųjų grupėje, kuriai vadovauja nuostabus vadovas Mindaugas Banys, be to, einame į treniruoklių salę, dar pasivažinėjimas dviračiu ir vaikščiojimas pėsčiomis. Kiekvienais metais pradedu mokytis anglų kalbos, bet niekaip negaliu išmokti... Kiekvienų naujųjų metų pradžioje pasirašau metų veiklos planą, ką turėčiau padaryti per metus, o metų pabaigoje pasitikslinu, kas pavyko, o kas ne. Tai anglų kalba dažniausiai nepavyksta ir vis atidedama kitiems metams. Kultūros centre lankiau „yamah`os“ kursus pas puikų mokytoją V. Kulbitską, baigiau bioenergetiko A. Varanavičiaus kursus. Jo dėka labai susidomėjau psichologija, todėl prieš penkerius metus neakivaizdiniu būdu įgijau psichologo specialybę. Norėjosi labiau pažinti ir suprasti vaiko psichologiją ir, žinoma, palengvinti gyvenimą sau. Kai žinai, kodėl būtent žmogus elgiasi taip, o ne kitaip, supranti, kaip su juo bendrauti, kaip jam padėti.
– Propaguojate sveiką gyvenseną. Ar palaiko kiti šeimos nariai?
– Baigiau sveikatos konsultanto mokymus, galiu vesti paskaitas, užsiėmimus sveikos gyvensenos klausimais. Anksčiau rajone aktyviai dirbau šioje srityje, vyko daug renginių. Dabar dirbu su savo mokiniais ir savo šeimoje. Gyvename pagal sveikatingumo principus – daug judame, sveikai valgome, mylime kalnus ir kiekvienais metais kopiame į vis kitos šalies kalnus. Kasdien praeiname po 15–20 kilometrų pėsčiomis. Turiu sodą, kuriame mėgstu dirbti, mezgu, labai mėgstu skaityti.
– Kokią literatūrą skaitote ir ką Jums knygos suteikia?
– Labai daug skaitau saviugdos knygų, nes, manau, jei tau kažkuo nepatinka tavo gyvenimas, nepyk ant kitų, nekritikuok, o keiskis pats ir gyvenimas pradės keistis aplink tave. Tai jau asmeniškai patikrinta tiesa. Man labai patiko visos Robin Sharmos knygos, ypač „Šeimos išminties pamokos“, ir kaip gailėjausi, kad nebuvau tos knygos skaičiusi, kai auginau savo vaikus. Dar viena vertinga knyga, kuri verčia mąstyti – J. M. Tempelton „Gyvenimo dėsniai“ ir daug daug nuostabių knygų. Turiu sukaupusi savo bibliotekėlę ir mielai dalinuosi su kitais, jei tik nori skaityti. Iš knygų sužinojau, kaip svarbu mylėti ir gerbti save, kad kitus reikia gerbti, išmokome iš tėvų, bet mylėti save kažkaip visada užmirštame, o, pasirodo, tai labai svarbu. Palepinti save, apdovanoti. Kai tik pradedi labiau mylėti save, kažkaip ir kiti labiau myli...
– O koks Jūsų santykis su muzika?
– Manau, kad labai svarbu klausytis geros muzikos, man gera muzika – tai klasikinė, kai jaučiu nuovargį, įtampą, klausausi klasikinės arba meditacinės muzikos. Ypač patinka grigališkasis choralas, dabar bus koncertas ir Lietuvoje, labai noriu jame pabūti.
– Kokiomis nuotaikomis gyvenate šiandien? Ar jau pasiekėte gyvenimo pilnatvę, ar dar yra neįgyvendintų planų?
– Priklausau LIONS moterų klubui, kurio šūkis – „Tarnauju“. Padedame nelaimės ištiktiems žmonėms. Keletą metų globojome mūsų mokyklos mokytoją A. Jakutienę, kuri šiais metais išėjo į geresnį pasaulį. Dar priklausau socialinių darbuotojų moterų klubui „Bendraukime“ – dalyvaujame paskaitose, užsiėmimuose, kurie padeda tobulėti, atsipalaiduoti, pailsėti. Prieš ketverius metus parsivežiau savo mamą iš Šiaulių, kuriai skiriu labai daug laiko. Kasdien einame pasivaikščioti. Buvo ir daugiau visokių užsiėmimų: dekupažas, tapymas ant šilko ir…, bet visko nebeišvardinsi. Liko tai, kas prie širdies labiausiai. Norėčiau ir daugiau, bet dienoje nebeužtenka laiko, jau ir taip keliuosi 5.00 valandą. Daugiau noriu skirti laiko savo nuostabiai mamai, nes žinau, kad jis vis labiau senka. Ji buvo labai paprasta moteris ir labai gera – visi, kam būdavo bėda, kreipdavosi į ją. Visada padėdavo. Dar mačiau jos nuostabų rūpinimąsi savo mama (močiute). Ji man – didžiausias autoritetas ir didžiausias džiaugsmas, ir taip gaila, kad atmintis vis silpnėja. Ji man – brangiausias žmogus.
– Gana platus spektras veiklų. Kaip visur spėjate?
– Stengiuosi paskirstyti savo laiką taip, kad nebūtų skiriamas tik darbui. Nors darbas labai nori pasiglemžti visų kitų veiklų laiką. Šeima, darbas, laisvalaikis, mama, draugai, buitis, hobis – tik tada jaučiuosi gerai, kai visoms šioms veikloms užtenka laiko ir nė viena neužgožia kitos.
– Papasakokite apie save: vaikystė, paauglystė, jaunystė. Kokių tada turėjote svajonių?
– Buvau vienintelis vaikas šeimoje, labai visų mylimas, bet buvau labai gera, savarankiška. Tėveliai daug ir sunkiai dirbo, visos vasaros praėjo Šiauliuose, prie Rėkyvos ežero. Padėdavau močiutei nudirbti visus darbus – ravėti, šienauti, gyvuliukus prižiūrėti. Buvau laisva gamtoje prie ežero ir miško. Visad norėjau būti mokytoja, visad visus mokiau ir žaidžiau mokyklas, todėl kito pasirinkimo net negalėjo būti. Nors buvau truputį paklydusi ir nusekusi paskui meilę kitur. Būsimas vyras jau mokėsi Kauno medicinos institute, o aš norėjau būti kartu, tai įstojau į Chemijos institutą, bet jau po pusmečio supratau, kad chemija ne man, ir perstojau į Šiaulių pedagoginį, pradinį ugdymą. Sėkmingai baigiau ir dirbu jau daugybę metų. Kitur savęs jau neįsivaizduoju. Tik dabar pradėjo slėgti nerimas, kad nebėra tokio džiaugsmo, kaip būdavo, kai lauki kiekvieno rugsėjo. Su didžiausiu nerimu, džiaugsmu, o dabar, kai visur aplink girdi, kaip mokytojai peikiami, negerbiami. Toks įspūdis, kad mokytojai kalti dėl visko, kad tik blogiausi rinkosi šią specialybę. Kai mano kartos mokytojai rinkosi būti pradinių klasių mokytojais, buvo didžiausias konkursas – penki į vieną vietą. O kodėl dabar taip nėra, ką daro valdžia ne taip, kad dabar nėra tokio didelio prestižo – būti mokytoju??? Nenoriu daugiau kalbėti šia tema ir taip aibė žiniasklaidoje visokių blogų pasisakymų.
– Kokia Jūsų gyvenimo filosofija?
– O mano filosofija – matyk daugiau gero, o blogį kuo greičiau pamiršk, per daug energijos atima blogos mintys ir pyktis. Tačiau darbo džiaugsmą kažkas atėmė. Dirbti su vaikais gera, bet visa kita liūdina. Ant mano kompiuterio jau 2 metus užklijuotas užrašas – „Nepykti, užbaigti dieną linksmai“, kai pradeda kilti nerimas, vis pažiūriu į šį užrašą. Kartais padeda... Matau, mokytojai dabar labai pavargę ir, tikiu, juos vargina ne vaikai, o visa kita… Kaip pakelti mokyklos ir mokytojų prestižą?
– Ar pradinukas ateina jau kaip susiformavusi asmenybė, kiek mokytojas gali turėti įtakos jo charakterio, pasaulėžiūros formavimuisi?
– Taip aš manau ir taip mokiausi psichologijos paskaitose, kad pradinukas ateina jau kaip susiformavusi asmenybė, vaikas viso savo pasaulio ir šeimos modelio elgsenos filosofiją susiformuoja iki penkerių metų ir ją nusikopijuoja iš savo šeimos. Tai mes, mokytojai, gauname vaikučius, kurie jau turi pagrindinius elgesio, bendravimo įpročius. Mokytojas gali turėti įtakos jo charakterio, pasaulėžiūros formavimuisi, tai mes ir darome, bet šeimos nuopelnai daug didesni. Laimingi tie vaikai, kurių auklėjimas buvo vystomas tinkama linkme. Kam ne taip pasisekė, susiduria su įvairiais bendravimo, elgesio sunkumais. Jūs klausiate, ko labiausiai reikėtų šiuolaikiniam vaikui. Atsakau – tėvų laiko, praleidžiamo kartu su vaiku skaitant knygutes, žaidžiant žaidimus, paprasčiausio bendravimo. Ne tokio – „Ar pavalgei?“, „Ar pamokas paruošei?“, o tikro bendravimo, be kompiuterių ir televizoriaus.
– Dalindama save mokiniams, nepamirštate ir savo šeimos. Kaip švenčiate šventes?
– Į Mažeikius atvykau todėl, kad vyras čia gavo paskyrimą, kai baigė Medicinos institutą. Čia susilaukėme dviejų sūnų. Marius gyvena kartu su mumis. Jis dirba labai gražius meniškus darbelius „Vilties erdvės“ centre. Kitas sūnus Arūnas gyvena Vilniuje, yra kompiuterių specialistas. Dirba labai įdomų darbą, keliauja po visą pasaulį. Šeima man labai svarbi – būtų labai blogai, jei nebūtų šalia manęs šių trijų vyrų. Mes visas šventes švenčiame tik šeimoje. Labai mėgstame žaisti įvairius stalo žaidimus. Žaidžiame ir su draugais, kelionėse. Manau, kad tai puikus laiko praleidimas, pabandykite. Ypač patinka stalo žaidimai „Rumy“, „Kelionės laivais, traukiniais“…
– Šiandien Jūsų profesinė šventė. Ko palinkėtumėte mokiniams ir kolegoms?
– Norėčiau palinkėti savo mokinukams kuo ilgiau džiaugtis vaikyste. Žaisti, būti lauke. Daugiau bendrauti su draugais, būtinai auginti kokį nors gyvūnėlį. Labai norėčiau, kad jiems mokykloje nebūtų labai sunku, kad jie patirtų įgyjamų žinių džiaugsmą, bendravimo džiaugsmą. Tie vaikai, kurie buvo labai gerai pasirengę mokyklai, jų branda atitiko amžių, labai džiaugiasi, kad gali eiti į mokyklą, labai nori mokytis, o kurie dar nepasirengę, jiems tai sunku, neįdomu, todėl manau, kad labai svarbu atsižvelgti į tai, kokia vaiko branda ir, jei jis dar labai nenori mokytis, gal reikėtų dar vėliau išleisti.
Savo kolegoms mokytojams palinkėčiau mažiau dejuoti, pykti, o labiau mylėti save ir džiaugtis gyvenimu...
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
