Gražina VERŠINSKIENĖ
„Sakoma, susirask mėgstamą darbą ir nebereikės dirbti. Dirbti, žinoma, reikia, bet, kai darbas malonus, tai ir rezultatai džiugina“, – sako nuo 2014 metų pavasario paveldosaugininke pradėjusi dirbti Rūta Končiutė-Mačiulienė, todėl nekeista, kad pašnekovė darbe kartais užtrunka iki vėlumos, sakydama, kad darbas jai kartu ir pomėgis.
– Kada pradėjote domėtis krašto paveldu?
– Dar besimokydama, o vėliau dirbdama Pievėnų pagrindinėje mokykloje domėjausi kraštotyra, skaitydavau istorines knygas, tad kultūros paveldas nebuvo naujiena. Tai buvo sritis, kuria daug metųdomėjausi ir kuri nepaprastai patiko. Tik, kad sulauksiu pasiūlymo šitą darbą dirbti, niekada nesitikėjau, tad gavusi jį, sutikau nė negalvodama. Netrukus darbas tapo ir pomėgiu, o kai tai įvyksta, prasideda įdomūs dalykai.
– Kokie pirmieji Jūsų darbai puoselėjant kultūros paveldą?
– Dirbdama mokykloje su vaikais eidavome tvarkyti neprižiūrimų kapaviečių. Gal tai ir buvo pradžia. Unikali Pievėnų bažnyčios tradicija – Velyknakčio budėjimas – visada mane žavėjo. Dirbdama Pievėnų bendruomenėje prisidėjau prie šio teatralizuoto vaidinimo ir pagal senas nuotraukas drauge su vietinėmis moterimis atgaivinome dar vienąkareivių komandą.
– Sakėte, kad ši tradicija dažnai neteisingai vadinama.
– Visus taisau, kad šią tradiciją vadintų ne velykžydžiais, o Velykų nakties teatralizuotu budėjimu arba Velyknakčio budėjimu. Daugelis žmonių nežino, kas tai yra, kodėl tai vyksta. Dėl to kartais įvyksta nesusipratimų. Su parapijos klebonu apšnekėjome, jog reikia renginio dalyviamsaiškinti, kad žinotų istoriją. Iš tiesų tai buvo taip: anais laikais kunigas pamaldas laikė lotynų kalba, o į bažnyčią atėję žmonės nieko nesuprasdavo. Teatralizuotas vaidinimas buvo tam, kad paaiškintų žmonėms, kas vyksta pamaldų metu.
– Vaikštinėdama po Kultūros vertybių registrą, istorinius labirintus gal ką įdomaus aptikote?
– Kasmet vis atrandi kažką naujo, džiaugiuosi, kad turiu tokių pagalbininkų, kraštotyrininkų kaip Algirdas Vilkas, Bronislovas Kerys ir kiti, kurie keliaudami nepamiršta nufotografuoti kokiame nors užkampyje aptiktą koplytstulpį, koplytėlę. Iš Mažeikių turistų klubo gavau nuotraukų, kuriose matyti kalva, turinti piliakalniui būdingų bruožų, pavasarį kartu su archeologu aplankysime šią vietovę. O gal paaiškės, kad tai dar vienas piliakalnis. 2015 m. minėjome 100-metį pirmo išlikusio paminklo – švento Florijono – Jono Motuzo gatvėje, Mažeikiuose, pastatymo. Pernai, bendradarbiaujant su Ventos regioniniu parku, restauravome keletą Viekšnių seniūnijoje šventuose medžiuose esančių koplytėlių. Tai sparčiai nykstantis, labai gražus mūsų paveldas. Daug dėmesio skiriame laisvės gynėjų kovų atminimo įamžinimo vietoms. Kiekvienoje jų slypi labai skaudžios istorijos. Jas sužinojus, supranti, kokiais gerais laikais dabar gyvename.
– Mėgstate ir džiaugiatės galėdama parodyti dar neatrastas gidų vietas. Ar patenkinti žmonės tokiomis ekskursijomis?
– Kiekvieną rudenį minint Europospaveldo dienas stengiamės aplankyti tokias vietas, į kurias paprastai neužeiname. Prisimenu vienos ekskursijos metu moters, kuri išėjo iš varpinės apkibusi voratinkliais, žodžius: „Žinai, tos tavo ekskursijos nenormalios, išeini iš kokios varpinės va voratinkliais aplipęs – bet toks laimingas esi.“ Tarkim, įeini į bažnyčią, girdi, kad choras gieda kažkur palubėj, bet užlipti kaip ir neužlipi pažiūrėti. Kai važiuojame į ekskursijas, ir į varpines einame, ir ant viškų lipame, senų dvarų, malūnų likusias detales apžiūrime ir dar įvairiausių unikalių dalykų išvystame. Į ekskursines veiklas stengiuosi įtraukti vietinius žmones – kas įdomiau ir išsamiau gali papasakoti nei jie. Tada pastebi, kiek rajone turime įdomių, nuoširdžių, daug žinančių žmonių.
– Kiekvienas darbas skatina tobulėti...
– Pradėjusi dirbti šį darbą, pajutau, kad noriu mokytis. Tada prasidėjo ypač darbingas ir kūrybingas metas – paveldosaugos studijos Klaipėdos universitete. Dažnos kelionės vakarais ir trumpų atostogų metu į Klaipėdą nuo 2015 m. rudens, atrodo, turėjo varginti. Anaiptol. Tų kelionių metu gimė daug įdomių projektų. Kartais nuvažiavusi į Klaipėdą ar grįžusi namo, sėsdavau, užsirašydavau, kad nepamirščiau. Mėgstu vairuoti, mėgstu važiuoti viena, klausydama muzikos arba mintyse susidėliodama tolesnes veiklas. Būdavo, kad įdomios paskaitos užsitęsdavo, grįždavau vėlai, bet laiminga. Rašydama baigiamąjį darbą susipažinau su protestantiškuoju paveldu, susidraugavome su Mažeikių evangelikų liuteronų parapijiečiais. Daug be galo naudingos patirties perdavė buvusi mano kolegė, ilgametė paveldosaugininkė Eugenija Kupliauskienė, su kuria bendraujame iki šiol. Esu jai labai dėkinga.
– Tai gal ir vaikystės svajonė buvo susijusi su krašto pažinimu, jo tradicijomis?
– Nuo antros klasės svajojau apie medicinos studijas, kai man operavo anginą, aš taip susižavėjau sesutėmis ir gydytojais. Labai buvau supykusi ant mokytojos, kai ji neatsiklaususi manęs į profesinio orientavimo sąsiuvinį įrašė, kad Rūta nori būti mokytoja. Tada piktai pareiškiau, kad niekada mokytoja nebūsiu. Na, ir ką... buvau. Turbūt ta vaikiška svajonė – tapti medicinos darbuotoja – buvo tokia didelė, kad, rodos, kažkur giliai širdies kamputyje iki šių dienų gyvena... Buvo toks laikas, kai iš mano kaimo kelios merginos įstojo į technikumą studijuoti veterinarijos specialybę, o jos man tokios šaunios atrodė – tai aš irgi tokia norėjau būti ir galvojau, gal man veterinariją studijuoti, bet vėl kurį laiką grįžau prie medicinos.
– Kodėl pasirinkote mokytojos darbą, kurį net vienuolika metų dirbote?
– Net ir vidurinėje mokykloje mokydamasi sakiau, kad jau kur kur, bet mokykloje tikrai niekada nedirbsiu... O kaip tas mokytojavimas atsirado? Baigiau vidurinę... Buvo sunkus laikas – perėjimas iš vienos sistemos į kitą, mokslas nuvertintas, daug klasės draugų išėjo dirbti, o ne studijuoti. Nutariau susirasti darbą, metus padirbėti ir tada stoti pirmiausia į Šiaulių medicinos mokyklą mokytis į medicinos seseris, o paskui toliau. Taip man begalvojant rugsėjo 2-ąją sulaukiau kvietimo ateiti į mokyklą: direktorė prikalbino padirbėti biologijos mokytoja. Pamokų nedaug – galvoju, biologija ir medicina netoli viena kitos – visai smagu bus. Kadangi trūko mokytojų, dar teko dėstyti geografiją, istoriją. Padirbėjusi metus supratau, kad įdomu, nutariau likimą sieti su pedagogika – rinkausi tarp istorijos ir lietuvių kalbos. Taip po metų prasidėjo istorijos studijos Vilniaus pedagoginiame universitete – tapau istorijos mokytoja.
– Teko ragauti ir žurnalisto duonos.
– Beje, dar 11 kl., kai į Pievėnus atvyko žurnalistai dėl Velyknakčio tradicijos, pamaniau, kad žurnalistika – įdomus darbas, bet nenustūmė noro studijuoti mediciną. Taigi, 2005 m., kai jau nebedirbau mokykloje, sudomino skelbimas, kad laikraščiui reikalingas vadybininkas, dar pagalvojau, o ką jie laikraščiuose dirba. Paskambinau visai nieko nesitikėdama, pakvietė pokalbiui, o po jo mane pasikvietė dirbti, taip ir likau. Iš pradžių ir dirbau vadybininke, vėliau tapau direktoriaus pavaduotoja komercijai, kartu rašiau ir įvairius straipsnius. Po dvejų metų padirbėjau ir kitoje redakcijoje. Tie treji metai žurnalistikos davė tiek įspūdžių, patirties ir naudos, jog atrodo, kad redakcijose dirbau kokį dešimtmetį. Nuostabūs kolektyvai, jokios monotonijos, o dar visada norėjosi ir iki šiol norisi rašyti... Darbas žiniasklaidoje davė daug naudos ir vėliau, dirbant Savivaldybės Ryšių su visuomene skyriuje.
– Su užsidegimu kalbate apie dabartinį darbą, o dabar kas nors su medicina sieja? Gal liaudies medicina domitės?
– Taip. Žoleles renku. Pati išmokau jas atpažinti, dažnai su žolininke Jadvyga Balvočiūte nuvykusi pakalbu. Matyt, ta svajonė buvo tokia didelė, kad ji mažam širdies kampely dar gyvena. Stengiuosi kuo rečiau vaistus vartoti, bet turėjau problemų dėl sveikatos, kai prireikė nedidelės chirurginės operacijos. Parsivežiau Jadvygos žolelių, tarp jų juodojo beržo grybą. Išsiviriau didžiulį puodą vaistų – pagyti turbūt padėjo operacija ir tos žolelės kartu.
– Įsimintiniausias biografijos faktas, kuris pakeitė Jūsų gyvenimą?
– Mano gyvenimą labai pakeitė, kai 2011 m. pasidariau tyrimus ir sužinojau, kad atsakymas negeras. Tada supratau, koks gyvenimas gražus. Nuo tada stengiuosi nebekreipti dėmesio į nereikšmingas smulkmenas. Didelį smūgį sudavė, žinoma, pradžioje buvo panikos priepuolis. Puoli internete skaityti, o ten dar daugiau ligų sau surandi. Galiausiai mano gydytojas patarė išjungti kompiuterį... Nuo to laiko prasidėjo psichologinės literatūros studijos – pirmiausia perskaičiau Robino Sharmos knygas, vėliau atradau Valerij Sinelnikov darbus, kurie tuo metu padarė didelį įspūdį ir pan. Labai padėjo tikėjimas, bažnyčia, religinė literatūra.
– Su kokiomis nuotaikomis dabar gyvenate?
– Dabar yra rimties laikotarpis, nes neseniai palaidojau tėvelį, su kuriuo buvome labai artimi, tiesiog jausdavome vienas kitą. Mano tėvelis buvo išmintingas, turėjo paprastą požiūrį į neišvengiamus dalykus ir tai man perdavė. Gal todėl truputį su tuo lengviau susitaikyti. Be to, esu tikintis žmogus – tai irgi lengvinanti aplinkybė. Prieš išeinant tėveliui atradau labai raminančias kunigo Karolio Petravičiaus giesmes. Beje, mano automobilyje dažniausiai skamba religinė muzika. Tai šiek tiek padeda susitaikyti su netektimi.
– Kokią muziką dar mėgstate klausytis?
– Su malonumu klausau folkloro kolektyvų, grojaraštyje daug klasikinės muzikos, labai mėgstu vargonų muziką, automobilyje dažnai klausau Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ atliekamų dainų, esu krikščioniškos muzikos grupės „Ichthus“ gerbėja, malonus atradimas buvo Radviliškio bažnyčios jaunimo choro atliekamų giesmių įrašai, prieš porą metų atradau Medžiugorjės (Hercegovina) krikščioniškos muzikos grupę. Bet klausau ne vien rimtą muziką, nevengiu ir pop muzikos.
– Jūsų šeima buvo tikinti. Ar sovietmečiu dėl to neturėjote nemalonumų?
– Mano močiutė iš tėvelio pusės buvo bažnyčios „pročka“, mama giedojo bažnyčios chore. Į bažnyčią ėjau nuo mažų dienų. Mokiausi ir sovietiniu laikotarpiu su tuo susiję įdomių dalykų. Nesupratau ir niekas iš tėvų man, vaikui, neaiškino, kodėl negalima stoti į spaliukų, pionierių organizacijas, tad įstojau slapta. Kaklaraiščio namie nerodysi, o ryšėti jį reikėdavo kasdien. Mokykloje dažnai linksniuodavo, kad neišlygintas kaklaraištis, kaip išsilyginsiu, jei negaliu tėvams parodyti. Slėpdavau jį kruopščiai, bet kartą paslėpiau taip, kad tėvas atrado... Velnių gavau kaip reikiant. Tik po daugelio metų supratau, kodėl neaiškino.
– Kaip save apibūdintumėte – kokio Jūs charakterio?
– Vaikystėje, kuri prabėgo Pievėnų kaime, buvau paklusnus vaikas. Nuo mažens turėjome daug darbo, tėvai ūkininkavo – gyvuliai, daržai. Dar besimokydama mokykloje dažnai atsidurdavau tarp dviejų konfliktuojančių pusių ir visada norėdavau stoti į silpnesniojo pusę. Būdavo, kad tos konfliktuojančios pusės susitaiko, o aš ir palieku negerietė. Tik vėliau supratau, kad nereikia kištis ir kažką užstoti, galima tik šiek tiek patarti. Stengiuosi būti nuoširdi. Bendraudama su konfliktišku žmogumi, būna, kad nusileidžiu kūrybingiems, talentingiems, nes jie turi dievo dovaną. Jei pamatau, kad klydau, stengiuosi nieko nekaltinti, bet ištaisyti klaidą ir, kaip aš sakau, niekada nenukrenta karūna atsiprašant.
– Kaip atsipalaiduojate po darbo?
– Turiu daug pomėgių – kelionės, istorija, literatūra, teatras, muzika ir... mėgstamas darbas. Tenka padirbėti kaime, kur turime sodybą šalia miško, o ir upelis netoli. Apie keliones svajojau nuo vaikystės. Tik vaikystėje tolimiausia kelionė būdavo iki Žemaičių Kalvarijos, kai vykdavome į atlaidus. Tėvai labai daug dirbo, tad apie keliones ir pramogas tik pasvajoti ir buvo galima.
– Kada įsisukote į kelionių verpetą?
– Keliauti pradėjau 1994 metais pradėjusi dirbti Pievėnų pagrindinėje mokykloje. Pradėjome važinėti su mokiniais į respublikines pėsčiųjų stovyklas. Ir taip iki šiol. Pernai pati organizavau pėsčiųjų stovyklą kelionių draugams iš įvairių Lietuvos vietovių. Lietuva – išskirtinio grožio kraštas. Pirmą kartą į ilgesnę kelionę, į užsienį, išvažiavau 2006 metais, dirbdama „Būde žemaičių“. Važiavome į Europos Parlamentą, aplankėme Prahą, Berlyną, Paryžių, kitus miestus. Ir kaip toje reklamoje – kartą paragavęs, negali sustot. Be to, 10 metų organizavau žygius baidarėmis, kartu tai ir pažintis su įvairiomis vietovėmis, įdomiais žmonėmis, kulinariniu vietovės paveldu. Jubiliejinius gimtadienius taip pat švenčiu keliaudama su draugais ir giminėmis.
– Gal kelionių aistra užkrėtėte ir kitus šeimos narius?
– Mes su dukra be to negalime, vyras labiau mėgsta keliauti po Lietuvą, vietoj kelionių į užsienį jis mieliau liktų sodyboje. Dukra Jūratė, aktyvi skautė, būdama vos 12 metų, išsiruošė į skautų žygį pėsčiomis iš Mažeikių į Pakutuvėnų vienuolyną (per 100 km), nebuvau labai patenkinta, bet išleidau. Susitarėm, kad, kai pavargs (buvau įsitikinusi, kad pavargs), paskambins, atvažiuosiu ir parsivešiu. Manot, pavargo? Ne.
– Minėjote, kad nuo mažų dienų daug skaitėte. Kokie rašytojai mėgstamiausi?
– Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Nusišypsok mums, Viešpatie“ skaičiau tris kartus, tiek pat kartų žiūrėjau ir spektaklį. Nežinau, kas tokio yra jo kūryboje, bet mane ji tarsi magnetas traukia. Galbūt paprastumas, kuriame ir slypi visas grožis. Arba kitas jo kūrinys „Miestelio romansas“ įtraukė taip, kad negalėjau atsitraukti, kol neperskaičiau iki galo. Negana to, jau praėjus kuriam laikui, vis dar tarsi save pagaunu vaikštant su šios knygos veikėjais tarpukario Jonavos gatvelėmis, klausantis jų išminties. Taip taip, supratau, kas mane žavi Kanovičiaus kūryboje. Išmintis. Išmintis, išsakyta paprastų amatininkų, prekybininkų žydų lūpomis, subtilus, savotiškas ir kartu išmintingas jų humoras. Sužavėjo Sauliaus Šaltenio knyga „Žydų karalaitės dienoraštis“, garsiai juokiausi skaitydama N. Narmontaitės pirmąją knygą „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės“. Domina ir užsienio rašytojų Paulo Coelho, Umberto Eco, Fiodoro Dostojevskio ir kitų kūryba. Mėgstu lankytis spektakliuose, ypač režisierių Rimo Tumino, Eimunto Nekrošiaus, Gyčio Padegimo. Stebiuosi, iš kur šiuose žmonėse šitiek talentų, šitiek išminties.
– Ar dažnai skaitote istorines knygas?
– Dažnai. Po didesnių darbų su malonumu perskaitau kokį lengvą istorinį romaną. Atsigaunu. Domiuosi rezistencijos laikotarpiu, nemažai knygų ta tema perskaityta.Beje, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. R. Vanagaitės sukeltas skandalas, kuriame prikalbėta daug netiesos apie garsų partizaną A. Ramanauską-Vanagą ir kitus Lietuvos laisvės gynėjus, daugelį paskatino labiau pasigilinti į šį Lietuvos istorijos laikotarpį. Aš pati dar kartą perskaičiau Vanago prisiminimus, daugybę straipsnių, ypač sekiau savo dėstytojo Arvydo Anušausko pasisakymus šia tema.
– Kas Jums šeima ir kaip sutikote antrąją pusę?
– Šeima yra didžiulė atrama, jeigu šeimoje viskas gerai, tai ir darbe, ir visur kitur viskas gerai. Vyras Dainius restauruoja, derina pianinus, fortepijonus, groja. Mūsų pažintis, juokaujame, kaip ir internetinė išėjo. Pianinui, kuriuo grojo dukra, suderinti ieškojau meistro. Muzikos mokykloje dirbančio meistro niekaip neprisikviečiau. Radau internete Vilniuje dirbančio meistro skelbimą, parašiau žinutę, kad, jei kada atvyks dirbti į Žemaitiją, gal į Mažeikius užsuktų,tad atvažiavo, netrukus atsirado daugiau užsakymų Mažeikiuose, taip ir susidraugavome.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams?
– Linkiu kuo daugiau pozityvumo, matyti daugiau gražių dalykų, pažinti ir mylėti savo kraštą, puoselėti ir didžiuotis juo, kiek įmanoma geriau atlikti savo darbus bei įsipareigojimus.
Nuotrauka iš asmeninio archyvo
