Mažeikiuose, kaip ir visoje šalyje, kuriasi muzikinės grupės, atsiranda naujų atlikėjų, dainuojančių savos kūrybos ir kitų kūrėjų dainas. Jų balsai skamba įvairiose šventėse, muzikiniuose vakaruose, kai kurios dainos pasiekia radijo eterį ir sulaukia būrio klausytojų. Viena tokių atlikėjų, dovanojančių savo dainas vis platesniam klausytojų ratui, yra Irena Jokšienė, su kuria kalbamės apie gyvenimą ir kūrybą.
– Ne taip seniai sušvitote Mažeikių padangėje kaip solistė, autorinių dainų atlikėja, tačiau daug kas Jus dar prisimena dainuojančią liaudiškos muzikos kapeloje „Subatvakaris“. Taigi kur ta kelio pradžia? Kada prasidėjo Jūsų, kaip dainininkės, kelias?
–Pradžia... Tikriausiai ji ir buvo nuo pat vaikystės. Tėvai pasakojo, o ir pati atsimenu, kad dainuodavau nuolat. Persirengdavau per dieną begalę kartų, užlipdavau ant kėdės ir pasiėmusi kilimų „mušeklį“ koncertuodavau. Pati pirmoji mano daina buvo „Sparnuotosios sūpynės“ rusų kalba, nes iki 3metų lietuviškai mažai kalbėjau. Gimiau lietuvių šeimoje, tik tėvai abu tarnavo armijoje Kaliningrado srityje, Primorske. Gyvenome netoli karinio dalinio,tad natūralu, kad pradėjau kalbėti kalba, kurią daugiausia girdėjau.
Tėtis buvo didelis rusiškos muzikos gerbėjas. Dažnai žiūrėdamas Alos Pugačiovos, Sofia Rotaru, Anne Veski ir kitų per televiziją rodomus koncertus sakydavo, kad vieną dieną ir aš dainuosiu, ir mane rodys per televizorių. Džiaugiuosi, kad ši jo svajonė išsipildė jam dar gyvam esant... Mama kilusi iš muzikalios giminės, beveik visos moterys iš močiutės pusės buvo dainingos, balsingos giedotojos. Močiutė net per savo 90-metį pritariant muzikantui traukė savo mylimas jaunystės dainas. Tikiu, kad kairiarankiškumą ir klausą paveldėjau iš jos. Tiesą pasakius, ji mane ir gyventi išmokė. Tik subrendęs tai suvoki.
Grįžus gyvent į Lietuvą, pradėjau lankyti darželį. Ten dainuoti mokė pirmoji mano dainavimo vadovė Genutė Buivydienė. Taip smagu, kai po tiek metų atpažįsta. Po darželio sekė mokykla, Muzikos mokykla, pianinas, choras. O toliau šitas etapas baigėsi. Dainavimas taip pat. Liko tik niūniuot lopšines dukrytėms ir širdy svajot.
Gyvenimas nelepino, tad vos ūgtelėjus dukroms teko dirbti ir mokytis, kad galėčiau įgyti profesiją ir dirbti darbą, kurį galėjau derinti su vaikų priežiūra. Kirpėjos darbas man suteikė sparnus, sekėsi puikiai, tik štai širdis troško muzikos.
Tai sužinojusi kolegė pasiūlė prisijungti prie vargonininko Vytauto Poškaus vadovaujamo sakralinės muzikos choro atlikti alto partijas Tirkšlių parapijos bažnyčioje. Nemažai metų jame giedojau, tai buvo vaistai sielai. Ta pati kolegė kartą pasiūlė nueiti pokalbiui pas gerbiamą Antaną Erlickį.Jo vadovaujamoje kapeloje tuo metu reikėjo pritariamojo vokalo. Taip su „Subatvakariu“ prasidėjo mano kelias jau į didesnes scenas.
„Subatvakaris“ jau seniai buvo pelnęs garsų vardą ne tik Lietuvoje, bet ir pas kaimynus. Žinant, kad jo įkūrėjas yra savo darbo profesionalas, nenuostabu, jog jaučiau didžiulę atsakomybę ir baimę, kad nepavesčiau kolektyvo, todėl stengiausi, kiek galėjau. Tie keleri metai leido pažvelgti į sceną iš užkulisių. Koncertų metu ir po jų sutikdavome nuostabių žmonių, saviveklininkų, atsidavusių muzikai. Tai neįkainojama patirtis ir mokykla, esu labai dėkinga likimui už šį laikotarpį.
– Kokia dabar Jūsų veikla? Darbas, koncertai...
– Dėl intensyvaus darbo teko dukart operuoti riešą, išsigandau, kad nebegalėsiu dirbt kirpėja. Viena klientė pasiūlė mokytis. Besimokant renginių ir apeigų organizatoriaus specialybės su daugybe muzikantų, vedėjų, organizatorių, gyvenimas atvėrė kelią naujoms galimybėms. Ten sutikau ir pačią didžiausią „kaltininkę“, kurios dėka aš šiandien muzikos kely. Tikriausiai niekada negalėsiu žodžiais apsakyti, kokia esu dėkinga Jolantai Kriaučiūnienei, kuri man padėjo pakloti pamatus, ir gan tvirtus.
Įgijusi specialybę, įsidarbinau Židikų kultūros centre ir laikinai pavaduoju į dekretines atostogas išėjusią kultūrinės veiklos organizatorę. Su keletu entuziastingų, linksmų dainuojančių žmonių sukūrėme vokalinį ansamblį „Svajonė“, kuriam dabar vadovauju.
Koncertuoju visuomeninėse organizacijose, kaimų bendruomenėse, miestelių šventėse, privačiose šventėse, jubiliejuose. Birželį teko dalyvauti vestuvinių muzikantų festivalyje Švėkšnoje. Po to sekė pasirodymas Papilėje ir kitur. Dainavau restoranuose. Palangoje, kavinėje „Jūros akis“, ne kartą dainavome muzikiniuose vakaruose su Jolanta Kriaučiūniene kaip vokalinis duetas „Dviese“. Buvo labai užimta vasara, o dar darbas įrašų studijoje.
– Esate „barbė devyndarbė“: šeima, ūkis, darbas, koncertai... Kaip visur suspėjate?
– Nežinau... Kažkaip spėju. Na, gal ir nukenčia daržai, bet šiemet šalta ir lijo, niekas neaugo, tad ir pasiteisinu tuo (šypsosi), o jei rimtai, nėra tas ūkis toks ir didelis. Kaip mano vyras juokauja, „keli juodi avinai, du katinai, du balti šunys, ožka ir aš“, o aplink gamta ir ramybė. Nėra sunku, vyras daug padeda. Aš ūkiu rūpinuosi tik tada, kai jis dirba. Dukra visada žolę pjauna, tad, darbus pasidalinus ir palaikant vienas kitą, viskas įmanoma.
– „Subatvakaryje“ teko dainuoti daugiau liaudiškas dainas. Koks dabar Jūsų repertuaras?
–Nuo liaudiško stiliaus nepabėgau, man jis artimas.Su Jolanta Kriaučiūniene esame stilizuotos muzikos kapelos „Liepa“ vokalistės. Na, o mano dainų repertuaras kitoks. Tai lengvo pop stiliaus muzika. Melodingos, gyvenimiškos, istoriją turinčios dainos.
– Dainas kuriate pati ar jas Jums kuria kiti autoriai?
–Daugiausia kuriu pati,bet mielai dainuoju ir man kurtas kitų autorių dainas. Mano repertuare yra gerai žinomų kūrėjų darbų, pvz., a. a.Nejolės Laukavičienės, Mariaus Jakubonio, Rolando Noreikos, Inesos Skapaitės. Mano kūrybos dainoms aranžuotes daro prodiuseris Raimundas Žilius. Jis mano suniūniuotą melodiją paverčia skambiu kūriniu.
– Kaip gimsta Jūsų dainos? Gal turite mylimiausią dainą?
–Pirmoji mano daina gimė įvykus mano gyvenime lūžiui, mirus tėčiui. Jis buvo dar jaunas, todėl mirtis buvo labai netikėta. Ši netektis apvertė mano vidinį pasaulį aukštyn kojomis, labai greitai nuėmė šydą nuo akių ir privertė daug ką pervertinti, pasverti, persijoti save pačią per labai smulkų sietą. Kažkas nutinka... Būna, draugė paskambina nusiminusi arba vyras juokaudamas užveda ant žemaitiškos dainos kūrimo...
Kaip ir sakiau, kiekviena daina turi istoriją. Kartą džiaustant rūbus lauke skambėjo mintyse linksma vaikiška dainelė ir žodžiai sukosi galvoje. Kol grįžau ir atsisėdau prie pianino, viskas išgaravo.
Mano pati mylimiausia daina „Laimės taku“. Joje telpa viskas, ką man teko išgyventi. Tai mano istorija ir mano ateitis.
– Kokiam klausytojui skirtos Jūsų dainos? Kokios klausytojų reakcijos tikitės ir kokios sulaukiate?
–Koncertuodama oficialiuose renginiuose, privačiose šventėse pastebėjau, kad mano dainų publika klauso įdėmiai, lyg žiūrėtų filmą ir išgyventų kiekvieną žodį. Esu mačiusi ne vieną sublizgusią ašarą akyse, o po to šiltą apkabinimą ir padėką už širdį palietusius žodžius. Tai pats nuostabiausias jausmas ir mano įvertinimas. Kai kurios dainos verčia kojytes kilnoti. Mano repertuaras skirtas daugiau koncertų salėms nei vakarėlio šėlsmui. Tikiuosi, mano dainos randa savo klausytojus, kai kurios jau nuėjo savo kelią iki radijo stočių.
– Koks klausytojas Jums mieliausias?
–Džiaugiuosi kiekvienu, kuris nelieka abejingas mano dainavimui.Sunku pasakyti, per trumpai dar esu tame kely, kad galėčiau atsakyti į šį klausimą. Turiu ir labai jaunų gerbėjų, ir vyresnių... Mieli man visi.
– Kokie Jūsų ateities kūrybiniai planai? Kuo nustebinsite savo klausytojus?
– Pirmiausia noriu baigti pradėtus darbus, pasiekti užsibrėžtus tikslus ir su savo pirma programa „Laimės taku“ suorganizuoti debiutinį koncertą. Viena iš tolimesnių svajonių – suburti su manimi koncertuojančių muzikantų grupę. Gal kada nors tai taps realybe. Šiais „koverių“ laikais, kai daugiausia perkuriami ir perdainuojami jau sukurti kažkieno kūriniai ir esant tokiai profesionalių vokalistų ir atlikėjų gausai, publiką nustebinti, sužavėti, pritraukti tikrai nelengva, todėl nieko nedarysiu dirbtinai, būsiu savimi, kursiu, eisiu į priekį, bandysiu, o bus, kaip Dievas panorės.
– Ko palinkėtumėte savo gerbėjams ir apskritai mažeikiškiams?
–Nors gyvenu Sedoje, tačiau esu tikra mažeikiškė. Mažeikiai – miestas, kuriame užaugau ir gyvenau beveik visada. Viskas sava. Artėja Vėlinės, Visų šventųjų diena, šv. Kalėdos, Naujieji metai – nuostabios šeimos šventės, todėl noriu visiems be išimties palinkėti ramybės namuose ir savyje, pakantumo artimui, neskubėti, kalbėtis, išgirsti vienas kitą, džiaugtis kiekviena diena ir būti tiesiog laimingiems. Kiekvienas raskite savo laimės taką.
Kalbino Gajutė ABELKIENĖ
Nuotrauka iš asmeninio albumo
