Neseniai pasibaigusių prezidento rinkimų atmosfera ilgai išliks atmintyje. Nors visada žinojome, kad katalikų bendruomenė Lietuvoje nėra vienalytė, tačiau tikriausiai ir patys nustebome, kai skirtingų stovyklų konfrontacija tapo tokia arši. Viešai sprendėme, kas katalikiška, o kas – ne. Kas eretikas, o kas – ortodoksas. Nors ne visada popiežius mylėjome, bet dar niekada anksčiau neleidome sau taip atvirai juos kritikuoti ar net kvestionuoti. Kas nutiko?
Poliarizacija alsuojama ir kitur. Europoje jos simboliu tapęs, pavyzdžiui, italų ministras Matteo Salvini, pamaldžiai laikantis rožinį, tačiau atvirai prieštaraujantis popiežiui. „Pamaldus, bet schizmatikas“, anot vieno Italijos diplomato. Pranciškui raginant valstybes nepamiršti žmogiškumo ir atverti sienas naujos ateities ieškantiems Pietų pusrutulio gyventojams, Salvini yra kategoriškas antiimigracinės politikos šalininkas, o kartu – labai pamaldžių katalikų žvaigždė.
Katalikų Bažnyčia teisėtai didžiuojasi sukūrusi sveiką bendradarbiavimo su pasaulietine valdžia modelį, inauguruotą jau paties Jėzaus: „Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas Dievo – Dievui.“ Tačiau nėra taip lengva tą santykį išlaikyti realiame gyvenime, ypač kai Bažnyčios ir valstybės veiklos barai sutampa ar persidengia. Panašu, kad šiandien ši riba nejučiomis vėl trinasi, ir vargu ar Bažnyčia iš to ką nors laimi.
20 amžiaus katalikai Vakaruose paprastai balsuodavo arba įsitraukdavo į kuo įvairiausių partijų veiklą. Šiandien, deja, JAV, Italijoje ar kitose Europos šalyse stebimas visiškai naujas reiškinys. Būti kataliku reiškia remti tam tikrą konkrečią partiją. Apie tai savo straipsnyje, pasirodžiusiame „La Croix“ svarsto amerikietis Bažnyčios istorikas ir teologas Massimo Faggioli. Tokie politikai kaip M. Salvini ar D. Trumpas nuolat atvirai kritikuoja Pranciškaus pontifikatą ir, suartėdami su popiežiaus kritikais Bažnyčios viduje, kuria įtakos zonas tarp katalikų.
Kas lėmė šių užmačių sėkmę? Anot Faggioli, priežasčių toli ieškoti nereikia. Situacija tapo palanki, kai dalis katalikų priešiškai sureagavo į Bažnyčios socialinį mokymą migracijos klausimu. Migracija – „šis didžiulio masto pasaulio perkeitimo procesas kupinas bauginamų pasekmių“, viena jų – pakitęs religijos vaidmuo viešajame gyvenime. Sociologų seniai pranašauta religinio pliuralizmo situacija. Visa tai, pasak mokslininko, sukėlė liberalių demokratijų krizę, kurią populistai, tokie kaip Salvini, sumaniai pasitelkė siekdami savų tikslų.
Katalikų Bažnyčia, ko gero, vienintelė institucija pasaulyje išties turinti šimtametę globalumo patirtį. Jau ne nuo vakar ieško būdų, kaip išlaikyti vieningą daugiatautę ir daugiakultūrę bendruomenę, kaip peržengti ekstremalų nacionalizmą dėl pamatinio žmogiškumo. Tad natūralu, kad popiežius daugiakultūrės visuomenės, beje, jau egzistuojančios jo gimtojoje Lotynų Amerikoje, nebijo. Nebijo ir religijų įvairovės, siekdamas paremti sveikos islamo dalies pastangas neutralizuoti supolitintą musulmoniškąjį ekstremizmą. Deja, dalis katalikų tokią pasaulio viziją atmeta. O politikai, panašūs į Donaldą Trumpą ar Matteo Salvini, tokį nepasitenkinimą panaudoja supriešinti savo rinkėjus su popiežiumi, save pateikdami kaip krikščioniškųjų vertybių puoselėtojus. Tai kiek primena ortodoksiškąjį valdžių simfonijos modelį.
Katalikai nustemba girdėdami Evangeliją?
Dar pamenu laikus, kai žodis „Evangelija“ paprasčiausiai nebuvo vartojamas taip kaip šiandien – kaip tikėjimo ortodoksiškumo kriterijus. Visai neseniai Katalikų Bažnyčia buvo tapatinama su antikomunistine pozicija Šaltojo karo kontekste, jos dėmesio centre buvo lytinė moralė. Tačiau Pranciškui katalikybė yra kur kas radikalesnė religija, jis gerokai praplėtė svarbių temų sąrašą, kartu tapdamas gyvu priekaištu ne vienam katalikui, teigia Faggioli.
Net nuostabu, kaip dar šiandien kai kurie autoriai sugeba analizuoti tikrovę, neatsižvelgdami į tokias degančias temas, kaip ekologinė ir humanitarinė krizė Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje, nesvarstydami migracijos fenomeno, naujų kolonializmo formų ir bendros orios ateities visiems siekio. Vienas tokių pavyzdžių yra neseniai pasirodžiusi George‘o Weigelio populiariai parašyta knyga „The Irony of Modern Catholic History: How the Church Rediscovered Itself and Challenged the Modern World to Reform“.
Kritikai atkreipia dėmesį, kad autoriaus piešiamas tikrovės vaizdas – netikroviškas, nors labai malonus ausiai! Kur kas malonesnis nei Pranciškaus priekaištai, jog „labiausiai ekonomiškai išsivysčiusios visuomenės“ kuria „abejingumo globalizaciją“. Nuostata dėl migrantų, pabėgėlių, persikėlėlių ir prekybos žmonėmis aukų yra „aliarmo signalas, įspėjantis apie moralinį nuopuolį“. Todėl migrantų ir pabėgėlių – taip pat apskritai pažeidžiamų žmonių – buvimas „šiandien reiškia paraginimą susigrąžinti kai kuriuos esminius mūsų krikščioniškosios būties ir žmogiškumo dėmenis“.
Tiesa, katalikai, kuriems popiežiaus mokymas yra tiesiog nepatogus, ir tie, kurie jį laiko eretiku, nėra tapatūs. „Pastarieji, – teigia Faggioli, – yra dalis naujo opozicijos fenomeno, prie kurio prisidėjo evangelinis Pranciškaus mokymo radikalumas, tačiau dar labiau jį lėmė pastarųjų dviejų dešimtmečių Bažnyčios suartėjimas su ideolgijomis.“ Išties savo apaštalinėse kelionėse Pranciškus nenuilsdamas įspėja apie būtinybę nusikratyti ideologijų šleifo ir atsigręžti į tikrąsias religines vertybes, primena tragiškas pirmosios 20 amžiaus pusės klaidas, kai Katalikų Bažnyčia nepakankamai įvertino fašizmo ir nacizmo grėsmę. Pontifikas skatina plėtoti katalikų doktriną, įtvirtinančią Bažnyčios ir valstybės atskirumo (bet ne atskyrimo) principą.
Nuo „atei devoti“ iki „pamaldžių schizmatikų“
Kai greta komunizmo ir marksizmo pasmerkimo biopolitika ir lytinė etika iškėlė naujų iššūkių, Benediktas XVI įtraukė tokį terminą kaip „neginčijamos vertybės“ ir pabrėžė prigimtinį įstatymą.
Būtent šis kontekstas, pasak Faggioli, sudarė palankią dirvą Katalikų Bažnyčios aljansui su vadinamaisiais atei devoti („pamaldžiais ateistais“). Šis itališkas terminas apibūdina tuos ateistus, kurie reiškia viešą pagarbą tradiciniam katalikų moraliniam ir socialiniam mokymui, nepaisydami to paties mokymo privačiai. Pamaldieji ateistai katalikų tradiciją vertina iš esmės kaip Vakarų civilizacijos išsaugojimo garantą. Dėl to kai kurie hierarchai jiems skyrė išskirtinį dėmesį, nes laikė svarbiais sąjungininkais kovojant su islamu ir sekuliarizacija.
Nieko nuostabaus, kad dėl krikščionybės išsaugojimo šie atei devoti išreiškė paramą JAV vadovaujamam karui Vidurio Rytuose, kaip naujajam kryžiaus žygiui prieš islamą, kritikuodami ES negebėjimą įtraukti „krikščioniškųjų Europos šaknų“ sąvokos į steigiamuosius dokumentus. Nieko nuostabaus ir tai, kad radosi naujos rūšies politiškai angažuotos katalikų grupės, kurios Bažnyčią labiau tapatino su Vakarų civilizacija nei su realia Katalikų Bažnyčia bei ilga ir daugiabriaune jos tradicija.
Šiandien vietoj „atei devoti“ jau kalbame apie „pamaldžius schizmatikus“. Posūkis, kaip rašo Faggioli, pagreitį įgavo 2013 m. Popiežiumi tapęs Pranciškus iškart pradėjo kvestionuoti bet kurį Bažnyčios tapatinimą su konservatoriškomis politinėmis-teologinėmis prielaidomis – kaip tik todėl, kad jos „neišreiškia tikros katalikybės, ypač tikintiesiems, gyvenantiems pasaulio pietuose“.
„Perdėtas susitelkimas prie vieno konkretaus krikščionių tikėjimo aspekto visada vedė galiausiai prie erezijos ir schizmos“, – rašo autorius. Šiandien tokie „pamaldūs schizmatikai“ kaip Matteo Salvini ir jo rėmėjai yra žmonės, kurie daugeliu atveju remia katalikybę, siekdami politinės naudos. Jų pamaldumas reiškiasi viešai demonstruojama simpatija tradicinei Bažnyčiai ir jos apeigoms, pavyzdžiui, rožiniui. Jie yra schizmatikai, nes katalikų tikinčiuosius atvirai ragina priešinti Romos vyskupui.
„Pamaldūs schizmatikai“ nėra vien politikai. Jų gretose sutiksime ir teologų, kunigų, vyskupų ir net kardinolų. Juk puikiai prisimename precedentų neturintį dokumentą „Dubia“, kuriuo keturi kardinolai „suabejojo“ Vyskupų sinodo išvadas apibendrinusiu popiežiaus dokumentu „Amoris laetitia“. Dar aštresnė ir lig šiol nematyta priešprieša išryškėjo pernai rugpjūtį, kai keletas JAV vyskupų parėmė arkivyskupą Carlo Maria Viganò, buvusį nuncijų Vašingtone, reikalaudami Pranciškaus atsistatydinimo.
Kaip tai nepanašu į 20 amžiaus katalikų disidentų elgesį. Užtenka prisiminti Išlaisvinimo teologijos šalininkus. Nė vienas iš šių ankstesniųjų „prieštarautojų“ nepaliko Bažnyčios ir neapkaltino popiežiaus erezija, nors laikėsi teologinių pažiūrų, besiskiriančių nuo Romos mokymo. Kai kurie jų patyrė Tikėjimo doktrinos kongregacijos persekiojimų. Ne vienas jų vėliau buvo reabilituotas, jų mokymas įtrauktas į Magisteriumą. Politiniai ir teologiniai Jonui Pauliui II ir Benediktui XVI prieštaraujantys balsai nebuvo schizmatiški.
Šiandien vėl katalikybe manipuliuoja tie, kuriems išties visiškai nerūpi Evangelija, bet kuriems svarbi partikuliari konservatoriška politinė kultūra. Katalikybę sutapatinti su Vakarų konservatyvizmu buvo įmanoma, kol Bažnyčiai rūpėjo tik siauras klausimų ratas. Pranciškui papildžius sąrašą daugeliui „pamaldžių ateistų“ neparankiomis temomis, tiesa išniro į dienos šviesą. Būtų gaila, jei katalikai vėl apsigautų, nes, įsitraukdama į politikų žaidimus, Bažnyčia visada pralaimi.
Pagal „La Croix“ publikaciją parengė Saulena Žiugždaitė
