Patyrę Vilniaus viešojo transporto keliauninkai sutiks, kad per pastaruosius dešimt metų kelionės troleibusu ar autobusu pasikeitė. Ne tik dėl naujesnių transporto priemonių ar bilietų pirkimo internetu – šiandien kartais trečdalis, o kartais ir daugiau nei pusė keleivių sėdi ar stovi akis įbedę į savo išmaniuosius. Anksčiau tai buvo tik jaunimas, bet jau seniai nebėra keista pamatyti ir gana garbingo amžiaus damą, telefono ekrane gliaudančią spalvotus saldainius ir renkančią taškus. Iš tiesų toks tapo ne tik viešasis transportas – vairuotojai kamščiuose, kavinių ir restoranų lankytojai, tingūs paaugliai ant suoliukų Gedimino kalno papėdėje – visi nuolat svaipina, ir skrolina.
Kartais jaučiame nostalgiją pasauliui, koks jis buvo seniau – kai informaciją gaudavome iš laikraščių ar per televizijos žinias, kai apie savo draugų gyvenimo naujienas sužinodavome susitikę su jais ar bent jau susiskambinę telefonu, kai, rodos, tikro bendravimo buvo daugiau. Tačiau visi suprantame – laikai, kurie buvo, nebegrįš, technologijos pakeitė mūsų kasdienybę ir keis ją toliau.
Iš kitos pusės, negalime užsimerkti matydami neigiamą nuolatinio išmaniųjų technologijų, ypač socialinių tinklų, naudojimo poveikį. Tai jau seniai tapo plačiai aptariama tema. Yra tyrimų, skelbiančių, kad daugiau skirtingų socialinių medijų platformų naudojantys žmonės dažniau patiria nerimą ir depresijos simptomus, kad žmonės lygindami save su kitų žmonių socialiniuose tinkluose rodomais pasiekimais jaučia mažesnį pasitikėjimą savimi, be to, yra duomenų, rodančių, kad vien išmaniojo telefono buvimas šalia net jo nenaudojant trukdo mums sutelkti dėmesį į pokalbį su kitu žmogumi. Nieko keisto, kad jaunuoliai, itin daug laiko praleidžiantys socialiniuose tinkluose, net dvigubai dažniau jaučiasi vieniši. Kitas tyrimas rodo, kad socialinių medijų naudojimo sumažinimas iki 10 minučių per dieną gali padėti įveikti vienišumo jausmą ir depresiją.
Pasaulyje jau vyksta diskusijos, ar reikėtų į psichikos sutrikimų sąrašą įtraukti ir priklausomybę nuo socialinių tinklų, o Pasaulio sveikatos organizacija į šį sąrašą jau įtraukė priklausomybę nuo internetinių žaidimų. Internete pilna informacijos apie tai, kad priklausomybė nuo socialinių tinklų veikia panašiai, kaip ir bet kuri kita priklausomybė. Ji turi panašius simptomus – nuotaika labai priklauso nuo socialinių medijų naudojimo, tai tampa pagrindine ir svarbiausia veikla, dėl kurios nukenčia kiti užsiėmimai, norint jausti pasitenkinimą, reikalingos vis didesnės socialiniuose tinkluose praleisto laiko „dozės“, atsitraukus nuo socialinių tinklų pasirodo abstinencijos sindromo simptomų, dėl nuolatinio socialinių medijų naudojimo pradeda eižėti santykiai su kitais žmonėmis, o nustojus naudotis socialiniais tinklais labai lengva vėl „atkristi.“
Kaip pažymi psichologas Markas D. Griffithsas, tik nedidelis skaičius žmonių susiduria su tikra priklausomybe nuo socialinių tinklų. Tačiau, anot psichologo, daugelis žmonių yra įpratę itin dažnai naudotis socialiniais tinklais, o tai gali pradėti neigiamai veikti įvairias jų gyvenimo sritis. Tos problemos veikiau erzinančios, o ne pavojingos, teigia Griffithsas, – kartais žmonės nuolat tikrina savo išmaniuosius telefonus valgydami su draugais arba žiūrėdami filmą, nukenčia jų ryšys su artimaisiais, nes jie pernelyg daug laiko skiria medijoms.
Kodėl socialinės medijos sukelia priklausomybę? Iš tiesų dėl to, kad tuo paremtas socialinių tinklų verslo modelis. Pelną kompanijos gauna iš reklamos, o kuo daugiau laiko mes, vartotojai, praleidžiame socialiniuose tinkluose, tuo daugiau reklamų jie gali mums parodyti ir tuo daugiau pinigų uždirbti. Tad socialinių tinklų kūrėjai, norėdami sukurti finansiškai sėkmingą ir konkurencinę kovą atlaikyti galintį produktą, turi iš visų jėgų stengtis padaryti viską, kad jų platformoje laiko praleistume kaip įmanoma daugiau. Tam jie imasi paprastų priemonių – peržiūrėjus vaizdo įrašą, kitas paleidžiamas automatiškai, skaitant žinutes ar žiūrint nuotraukas, puslapis neturi galo ir rodo mums vis naujas istorijas, tarsi dugno neturintis alaus bokalas, o apie tai, kad kas nors pakomentavo mūsų įrašą, sužinome gaudami įkyriai pypsinčius pranešimus. Manome, kad esame fesibuko vartotojai, tačiau iš tikrųjų vartotojai yra reklamos pardavėjai, kurie iš socialinių medijų kompanijų perka prekę – mūsų dėmesį.
Ilgai nereikėjo laukti bandymų riboti ir nustatyti socialinių tinklų veikimo taisykles. Liepos mėnesį JAV senate buvo pasiūlytas (ir atmestas) SMART act (visas pavadinimas „Social Media Addiction Reduction Technology act“ – socialinių medijų priklausomybės mažinimo technologijos aktas) teisės aktų rinkinys, turėjęs sukurti naujas socialinių medijų taisykles. Jį pasiūlęs respublikonas Joshas Harvey‘us siekė uždrausti didžiosioms technologijų kompanijoms naudoti manipuliavimo vartotojais priemones, tokias kaip begalinis „skrolas“ – pabaigos neturintis puslapis, kuriame atsiranda vis nauja informacija, „autoplay“ funkcija, kai vartotojams rodomas turinys, kurio jie neieškojo (išimtis įstatyme buvo siūloma muzikos klausymo platformoms), taip pat buvo siūloma uždrausti vadinamąsias „ženklelio sistemas“, kai socialines medijas dažnai naudojantis asmuo gauna tam tikrų apdovanojimų už lojalumą, pavyzdžiui, Top fan („top gerbėjas“) užrašą prie savo vardo feisbuke. Taip pat socialinių platformų kūrėjai privalėtų sukurti priemones, padedančias vartotojams riboti laiką praleistą socialiniuose tinkluose – programa turėtų automatiškai vartotojams skirti 30 minučių kasdienį naudojimo limitą, nebent pats vartotojas nuspręstų kitaip (tuo atveju, ji turėtų kas trisdešimt minučių priminti jam, kiek laiko jis praleido socialiniuose tinkluose).
Jonas Schweppe‘as amerikiečių žurnale First Things teigia, kad, nors SMART aktas ir nepasiekė tikslo, jis iškėlė svarbius klausimus. S. Schweppe‘o nuomone, apie socialinius tinklus galime pradėti mąstyti panašiai kaip apie alkoholį ar cigaretes. Jis primena Amerikoje gerai žinomą Camel cigarečių gamintojo naudotą reklamos kampaniją, kai į cigarečių pakelius buvo dedami šmaikščiai išpaišyti kuponai, kuriuos buvo galima iškeisti į prizus – dabar tai būtų suvokiama kaip priklausomybės skatinimas. „Istoriškai mūsų politikai laikėsi požiūrio, kad valdžia turi veikti, kai įmonės naudojasi vartotojais, keldamos pavojų jų fizinei ar psichologinei sveikatai. Ypač kai vartotojai yra vaikai, – rašo S. Schweppe‘as. – Juk reguliuojame lošimų industriją, neleidžiame ten dalyvauti asmenims iki 21 metų. Reguliuojame cigarečių, alkoholio ir receptinių vaistų pardavimą – visa tai tam, kad apgintume vartotoją.“
Socialinių tinklų palyginimas su lošimu ar cigaretėmis priverčia susimąstyti: galbūt net labiau nei socialinius tinklus reguliuojančių įstatymų mums reikia ribas nustatančių kultūros normų? Galbūt ateis diena, kai naudotis išmaniosiomis technologijomis kavinėse bus blogo tono ženklas, taip kaip dabar nepriimtina sėdint prie stalo viduje tiesiog imti ir užsirūkyti?
Vienas aiškus, nuolat šiai temai skirtuose straipsniuose nuskambantis motyvas yra tai, kad mes dar nežinome, kaip smarkiai mus keičia socialinės medijos. Gerai nežinome nei kaip spręsti jų kuriamas problemas. Matyt, geriausia išeitis kol kas yra stengtis būti sąmoningais vartotojais, riboti laiką ir dėmesį, kurį skiriame išmaniosioms technologijoms, žinoma, jei nenorime savo gyvenimo praleisti tingiai lindėdami feisbuke, išsidrėbę ant sofos.
