2000-ųjų metų kovas, rinkimų naktis Rusijoje. Neseniai atsistatydinusio Boriso Jelcino šeima laukia pasirodančių rezultatų. Jie tikisi, kad Vladimiras Putinas, B. Jelcino paskirtas įpėdinis, laimės per pirmąjį rinkimų turą. Nuskamba frazė, kad antras turas nė nereikalingas. Galiausiai paskelbus rezultatus atkemšamas šampanas, sudaužiamos taurės, geriama iki dugno.
Pergalės vakarėlio sūkuryje B. Jelcinas nusprendžia paskambinti naujajam prezidentui – savo įpėdiniui. Atsiliepia kažkas iš V. Putino štabo, sako, kad išrinktasis prezidentas paskambinsiąs jam greitai. Kamera susitelkusi į B. Jelcino veidą, kadre tvyro nerimas ir įtampa. Suskamba telefonas: V. Putinas kažkur išėjo, paskambins vėliau.
Galbūt sąmoningai režisierius tildo kambario garsus, galbūt tai – natūrali įvykių eiga, tačiau po truputį tylantis vakarėlis dvelkia ir tyliu nusivylimu. Režisieriaus balsas už kadro praneša, jog, jam būnant Jelcinų namuose tą vakarą, V. Putinas taip ir nepaskambino. Tuo momentu atrodo, kad B. Jelcino kūną nepastebimai palieka galia. Ji tarsi išsiurbiama iš buvusio prezidento, palieka kambarį, persikelia kažkur kitur. Kadre jaučiama įtampa, galią praradusio va(l)dovo tvaikas.
Ši scena iš naujausio ukrainiečių režisieriaus filmo „Putino liudininkai“ (rus. Svideteli Putina, 2018). V. Manskio filmus galima skirstyti į dvi pagrindines dalis pagal jų objektą valdžios vertikalės atžvilgiu. Vieni filmai susitelkia į valdomuosius, o kiti – į valdančiuosius.
Pavyzdžiui, „Giminaičiai“ (rus. Rodnye, 2016) pasakoja apie V. Manskio šeimą, išbarstytą po visą Ukrainą. Kitaip tariant, apie žmones galingų valstybių perbraižytuose žemėlapiuose. Filmas „Čia visad šviečia saulė“ (rus. V luchakh solntsa, 2015) nukelia žiūrovą į Šiaurės Korėją. Joje V. Manskis sutiko filmuoti pasakojimą šeimininkų sąlygomis – Šiaurės Korėjos valdžia diktuoja scenarijų, filmavimo vietas ir temas. Filmo objektu tampa „tobula“ šeima ir jos „tobulas“ gyvenimas. Tiesa, kaip galima būtų tikėtis – pro ideologijos siūles veržiasi ir režisieriaus ironija bei kritika tokiam režimui.
Kiti svarbūs režisieriaus filmai kalba apie tuos, kurie galią ir valdžią turi arba bent jau turėjo. Garsioji trilogija apie Rusijos vadovus – Michailą Gorbačiovą, Borisą Jelciną ir Vladimirą Putiną „Raudonieji carai. Rusijos prezidentai“. Trilogija apie prezidentus buvo ruošiama dar tada, kai V. Manskis dirbo TV kanalo „Rossija“ dokumentikos skyriaus vadovu ir turėjo beveik tiesioginę prieigą prie šių trijų šalies istorijai svarbių žmonių.
Kalbėdamas apie „Putino liudininkus“, V. Manskis iš tiesų dažnai akcentuoja galios elementą. Interviu žurnalui „Cineuropa“ režisierius sako, jog „galia pakeičia kiekvieną žmogų, kuris tik prie jos prisiliečia, rusiška galia apskritai nepalieka žmonėms šanso. Ji juos visiškai sunaikina. Putinas, kurį pažinojau, ir Putinas, kurį matote dabar – visiškai nepalyginami“. O „Radijo svoboda“ režisierius tęsia: „Putino-žmogaus jau nebėra, tėra Putinas-drakonas. Netgi jeigu vieną dieną Putinas-žmogus atsibustų ir sugalvotų, kad pridarė klaidų, norėtų jas ištaisyti, tai šis žmogus nesugebėtų nugalėti Putino-drakono, kuris dabar valdo Rusiją ir, gaila, bet valdys dar daugybę metų ateityje.“
Tiesa, filme pasirodo kadrai, kuriuose V. Putinas kalba apie tai, jog demokratinė sistema tuo ir dėkinga, kad jis neturės būti monarchu, t. y. valdyti visą laiką, galės grįžti į paprastą gyvenimą. Sunku pasakyti, ar V. Putinas tuose kadruose (2000-aisiais) naivus (tai jau savaime keistas epitetas šiam žmogui), ar meluoja, o gal dar tikrai nesupranta galios Rusijoje veikimo principų – turėjusieji galią gana greitai nebebūna pageidaujami. Tokią užuominą galima matyti daugelyje filmo scenų – tiek žvelgiant į B. Jelciną, tiek kadruose šmėstelint M. Gorbačiovui. V. Manskis mano, jog rusiškas galios suvokimas glūdi kažkur kitur nei tik viename V. Putino asmenyje, o tokią tendenciją galima buvo pastebėti ir anksčiau.
Režisierius, kalbėdamas su Lietuvos žurnalistais Vilniuje, pasakojo apie V. Putino „pasirinkimo procesą“: „Kai Borisas Jelcinas po operacijos nebegalėjo eiti pareigų, šalyje iškilo įpėdinio problema. Jo ieškojo visas politinis spektras – ir kairieji, ir dešinieji. Prasidėjo konkursas: kuris kandidatas pelnys B. Jelcino palaiminimą. Liberalusis sparnas rado priėjimą prie tuometinio prezidento per jo dukrą Tatjaną. Ji irgi priklausė liberaliam elitui. Tatjana rėmėsi atviromis ir slaptomis sociologinėmis apklausomis. Apklausos nurodė į tokio įpėdinio portretą, kuris lengvai įveiktų rinkimus. Tai turėjo būti jaunas, sportiškas, veiklus, liberalus žmogus. Ir būtinai iš jėgos struktūrų. Tuomet V. Putinas vadovavo FSB ir geriau už kitus žinojo, kad vyksta tokios žvalgytuvės.“ Ši įvykis itin svarbus: kad Rusijos valdžios elitas sunkiai įsivaizduoja, kas yra demokratinė valstybė, rodo tai, jog demokratiškai išrinktas šalies prezidentas paskiria sau įpėdinį ir niekas nė nekrusteli – nėra pasipiktinimo, tai priimama kaip savaime suprantamas dalykas, palaikomas politinio elito. Tiesa, pats V. Manskis prisipažįsta, kad pasitikėjo politinio elito sprendimu. Tik režisieriaus žmona filme piktinasi V. Putino paskyrimu ir numato jo antidemokratiškas tendencijas.
Po trijų mėnesių „bandomojo laikotarpio“ V. Putinas išrenkamas demokratiškai, tačiau procedūra rodo visuomenės nebrandumą. Žodis „įpėdinystė“ nurodo veikiau į caro valdymo laikotarpį, o ne į demokratinės valstybės stabilų funkcionavimą. Šią mintį papildo B. Jelcino ir jo šeimos džiaugsmas išrinkus V. Putiną pirmajame ture. Truputį atsitraukus galima būtų klausti – ar tai nėra demokratinės visuomenės principų ir noro, kad jie būtų veiksmingi, pirmasis įtrūkis?
Noras, kad visuomenė būtų tokia vieninga (demokratija, beje, yra paremta skirtingumu, o ne vienybe) ir vienas kandidatas tiktų visai jos pusei pirmojo turo metu, gali reikšti siekį homogenizuoti ir lengvai visuomenę valdyti, o tai neįmanoma ir nepriimtina demokratinėje valstybėje. Ir nors tai atrodo kaip smulkmena, tačiau nukreipia žvilgsnį į visuomenės ir jos lyderių mąstymo schemas, kurios nėra esmingai demokratinės, o veikiau trokštančios išlaikyti galią savose rankose.
Iš pažiūros atrodo, kad galia ir valdžia abi puses (valdančiuosius ir paklūstančiuosius) veikia skirtingai. Vieni juk turi galią, o kiti – jai tarnauja. Galima būtų prisiminti vieną paskutiniųjų V. Manskio filmo „Čia visad šviečia saulė“ scenų, kurioje pagrindinė filmo herojė – septynerių metų mergaitė – dėl sunkiai nusakomos priežasties pradeda verkti, kai jos paklausia, ko gi ji tikisi iš gyvenimo prisijungusi prie Korėjos vaikų sąjungos, savotiško sovietinių pionierių atitikmens. Iš pažiūros atrodo, kad mergaitė bando atkartoti išmoktus žodžius, tačiau vienu metu ji užstringa tarsi pamiršusi teisingą atsakymą, galbūt supratusi, kad jos tariamas atsakymas galėtų būti kitoks (mažas laisvės blyksnis?).
Ašaros šioje situacijoje sunkiai paaiškinamos, tačiau kur kas įdomesnis būdas, kaip ji atgauna pusiausvyrą – paprašyta padeklamuoti, kokį jai patinkantį, gražų ir linksmą eilėraštį, ji nusišluosto ašaras ir beria poemos apie puikųjų Šiaurės Korėjos vadą žodžius. Tokiu būdu tarsi save kontroliuotų ir sugrąžintų prie „teisingo“ elgesio. Prancūzų filosofas Michelis Foucault kalbėjo apie internalizuotą galią, kuri veikia įvairiais būdais, struktūruodama mūsų veiklą vidujai. Nebūtinas išorinis agresorius, rodantis galią, verčiantis mus kaip nors veikti – kur kas veiksmingesnės yra internalizuotos galios, veikiančios viduje.
Net paprasčiausios liūdesio emocijos yra nesąmoningai pajungtos propagandinei žinutei ir taip numalšinamos. Ši scena yra turbūt vienas jautriausių ir tiksliausių tokios galios pavyzdžių. Nepaisant to, jog reikalingas išorinis galios veikimas, kad tokie mechanizmai būtų įdiegti – visą filmą V. Manskis seka mergaitės indoktrinacijos procesą mokykloje ir namie – bet tam tikru momentu jo galima atsisakyti. Juk pradeda veikti vidiniai cenzoriai ir vidinės galios struktūros. Scena veikia tarsi prarastos mąstymo ir veikimo laisvės simbolis. Toje akimirkoje mergaitė tampa sistemos dalimi.
Tokį galios veikimą, kai piliečiai verčiami internalizuoti valdžios teikiamas tiesas ir pagal jas veikti, anot V. Manskio, puikiai išnaudoja V. Putinas sau ir valstybei pajungdamas visą žiniasklaidą, socialinius tinklus, komunikacijos priemones: „Iš Rusijos išvažiavau ne dėl Putino – su juo dar galima gyventi – išvažiavau dėl nepriimtinos atmosferos, kurią jis sukūrė visuomenėje. Tiesiog nebegaliu kvėpuoti. Deja, jis performavo šalies gyventojų sąmonę. Reikia neapsakomos jėgos, kad atsispirtum tokiam informavimo priemonių spaudimui. Neįmanoma išsaugoti blaivaus proto: negali likti šviežiu agurku stiklainyje su raugintais agurkais. Dabar mane su Rusija sieja tik vienintelis dalykas – ten dar rengiame dokumentinio kino festivalį „Artdocfest“. Įsivaizduokite, rodome filmą, tarkime, apie Ukrainą, ir staiga į salę įsiveržia šimtas žmonių, surengia pogromą. Ką, gal tai Putinas juos pasiuntė? Suprantama, kad ne. Tačiau jie atėjo dėl to, kad Putinas sukūrė tokią propagandinę sistemą, kuri jaukia žmonių sąmonę. Jie taip elgiasi, nes yra šventai įsitikinę, kad gelbsti Rusiją. Kai nužudo Borisą Nemcovą, Aną Politkovskają, tai mano vykdantys misiją, saugodami Rusiją nuo išdavikų. Kai grįžtu į Rusiją, tai nebijau, kad mane areštuos, kalėjime man nieko blogo neatsitiks. Kur kas baisiau yra išeiti iš savo buto laiptinės vakare“, – Vilniuje pasakojo režisierius V. Manskis.
V. Manskis pats dažnai yra kaltinamas prisidėjusiu prie V. Putino atėjimo į valdžią, o savo kaltės jis neneigia, pripažįsta esąs atsakingas, tačiau mini, jog yra kalti visi žmonės, kurie stebėjo V. Putino atėjimo į valdžią įvykius: „Žinoma, atsakomybę jaučiu, taip pat jaučiu ir kaltę. Bet pasakysiu plačiau: kiekvienas Rusijos pilietis turi suvokti savo atsakomybę ir kaltę. Didesnė visuomenės dalis su tuo nesutinka. Rodant filmą net pažangūs rusai diskutuoja, kad tai nėra jų kaltė. Galima pagalvoti, kad, jeigu sėdi savo virtuvėje ir visa širdimi esi prieš, tai gali nejausti savo kaltės. Bet tai ir yra didžioji problema. Baltijos šalių žmonės išėjo, susikabino į grandinę nuo Estijos iki Lietuvos ir kiekvienas išreiškė savo politinę poziciją dėl valstybės nepriklausomybės, bet Rusijoje šio proceso nėra. Visuotinis politinis protestas taip ir neįvyko. Per tiek Putino valdymo metų jau buvo atšaukta laisva žiniasklaida, rinkimai, viskas buvo kontroliuojama, buvo per vėlu“, – kalbėjo režisierius Vilniuje. Ne veltui V. Manskio filmas vadinasi „Putino liudininkai“. Jis provokuoja mąstyti apie tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis žmogus tampa įvykių dalyviu, galinčiu pakeisti jų eigą, o ne tik stebinčiu prašalaičiu.
Virtualioje dokumentinio kino platformoje „Dafilms“ retrospektyva, skirta V. Manskiui, pavadinta „Vergas mumyse“, o tai dar viena tiksli nuoroda į režisieriaus kūrybos esmę. V. Manskis atkreipia dėmesį į tai, kaip visuomenės, individai, valdantieji ir paklūstantieji pasiduoda įvairioms galios struktūroms ir nė vienas iš mūsų nėra nuo to apsaugotas. V. Manskio vizija Rusijai – bauginama, niūri ir liūdna.
