Jakub Błaszczykowski (Jakubas Blaščikovskis, g. 1985) – gerai žinomas visiems futbolo gerbėjams. Gimtojoje Lenkijoje jis tiesiog mylimas. Ne vien dėl pasiekimų sporte, bet ir dėl asmeninės gyvenimo istorijos bei laikysenos. Apie šį neeilinį futbolininką vasario mėnesį Michało Okońskio straipsnį publikavo katalikiškas savaitraštis „Tygodnik Powszechny“ Redakcijai ir autoriui maloniai leidus, tekstą į lietuvių kalbą išvertė Emilija Karčevska.
Vyras, žaidžiantis iš visos širdies, galima sakyti, kad jis žaidžia taip, tarsi sergėtų tiesos vartus... – apie vieną futbolo žaidėją rašė Ota Pavel. Gaila, kad jis nepažinojo Błaszczykowskio, kuris ne tik taip žaidžia, bet taip ir gyvena.
Istorine turėjusi tapti diena, kaip dažnai nutinka, tokia netapo. Zabžo „Górnik“ stadione tvyrojo stiprus šaltis, apšilti nespėjusius Krokuvos „Vyslos“ žaidėjus pasitiko švilpimas ir gausmas, vėliau šeimininkų klubas žaidė greičiau ir meistriškiau, o kai buvo pelnytas antrasis įvartis, tapo aišku, kad varžovams nepavyks jų įveikti. Tas, iš kurio Krokuvos klubo naujokai tikėjosi daugiausia, žinoma, jų neuždegė, nes jis niekada to nesiekė daryti. Jis žaidė visas 90 minučių, kas paskutinį kartą buvo nutikę tik prieš pusantrų metų, tačiau jam vienam nepavyko pakeisti šio susitikimo lemties. Zabžo stadione stebuklas neįvyko. Tiesa, stebuklai futbole apskritai reti.
Nepaisant pralaimėto pirmojo mačo, Jakubo Błaszczykowskio sugrįžimas į Lenkijos žaidimo aikštelę vis dar ypatingas – tą įrodė televizijos transliacijos žiūrimumo rodikliai, aukštesni nei du praėjusius sezonus. Tarsi būtų ko pernelyg stebėtis: juk niekada anksčiau tokio lygio futbolininkas nebaigė savo karjeros tėvynėje. Niekada anksčiau šioje aikštelėje nežaidė žmogus, kurio karjeroje puikuojasi trys čempionatai (pasaulio, vykusio Rusijoje, ir du – Europos), Vokietijos futbolo taurė už fenomenalų žaidimą Dortmundo „Borussia“ komandoje, pasirodymas su šiuo klubu Čempionų lygos finale bei 105 varžybos, sužaistos atstovaujant nacionalinę Lenkijos rinktinę (šis faktas, beje, yra svarbiausias pačiam Błaszczykowskiui, taip pat ir absoliutus Lenkijos rekordas).
Žiūrovus patraukė ne vien tik spindesys didžios (o tuo pačiu metu, neverta slėpti, jau gęstančios) jo karjeros. Naujasis „Vyslos“ klubo kapitonas – ne tik žmogus, per daugelį metų atakavęs skirtingus vartus arba daugybę sykių tiksliai perdavęs kamuolį puolėjams. Tai žmogus, kurio gyvenime svarbesni už sėkmes tapdavo nuopuoliai, o tiksliau – būdas, kuris padėdavo atsitiesti. Jo traumos, fizinis skausmas ar psichiniai kentėjimai visada primindavo sirgaliams, kad aikštelėje laksto ne vien Cristiano Ronaldo ar Roberto Lewandowskio stiliaus supermenai, o žmonės – iš kūno ir kraujo. Žmonės, kurie, be kvapą gniaužiančių sutarčių ir puikių greitaeigių automobilių, turi savo gyvenimo istoriją ir kurie už kelią į sėkmę atsimokėjo asmeninėmis aukomis.
Pats Jakubas Błaszczykowskis su žurnalistais kalba retai ir nenoromis, dar rečiau kalbėdamas naudoja pirmąjį asmenį, tačiau man teko keletą kartų išgirsti jo pasipiktinimą kritika lygumų slidininkei Justynai Kowalczyk po šios jaudinančio ir atviro liudijimo apie nervinius sutrikimus ir kovą su depresija. Turime ją palaikyti, sakė jis. Prisiminti, kiek džiaugsmo ji suteikė, o ne kritikuoti ištikus pirmajai silpnumo akimirkai. Dažnai net nesuvokiame, kokia yra suprastėjusios formos priežastis, o teisiame be jokio gailestingumo, pridūrė jis.
Ar tada jis kalbėjo ir apie save?
Nuolat kovoju
Jakubo Błaszczykowskio istorijos nesužinojome iš karto. Iš pradžių, bene prieš 14 metų, stebėjome, kaip iš ketvirtos Lenkijos futbolo lygos klubo paimtas neaukštas ir lieknutis jaunuolis debiutuoja tuo metu didžiojoje, bent jau Lenkijoje, „Vyslos“ komandoje, siekiančioje prasimušti į Europos klubų aukštumas. Tuo metu jis pasirodė ne prasčiau nei kitos komandos žvaigždės, jau debiutuodamas įmušė pirmąjį įvartį ir asistavo prie vartų kitiems žaidėjams. Po dvejų metų išgirdome apie jo perėjimą į Dortmundo klubą, kuriame bendradarbiaudamas su treneriu Jürgenu Kloppu Błaszczykowskis tapo tarptautinio lygio futbolo žvaigžde.
Žinojome ir apie jį lydinčias nesėkmes: dar 2006 metais ketino dalyvauti Pasaulio čempionate, tačiau planus pakoregavo trauma. Panaši situacija susiklostė ir po dvejų metų prieš Europos pirmenybes. Tačiau didžiausia nesėkmė įvyko 2014 m., kai jis iš žaidimo pasitraukė net pusmečiui. Negana to, neteko jam asmeniškai svarbaus Lenkijos rinktinės kapitono statuso. Žinojome apie jo užsispyrimą sugrįžti į sportą prieš praėjusiais metais vykusias Pasaulio pirmenybes Rusijoje, kai skausmas pečių srityje buvo toks stiprus, kad kartais futbolininkas nepajėgdavo pakilti iš lovos. Nepaisydamas skausmo, jis treniravosi individualiai, kad galėtų suspėti į iš tiesų paskutinį didį futbolo reginį savo gyvenime. Atsitiko netgi taip, kad svarbiame „Vyslos“ Lenkijos taurės mače žaidė susilaužęs pėdos kaulą. „Kietuolis“, Karys“, „Gladiatorius“ – taip futblolininkas tituluojamas. Pats tokį įvaizdį jiis sustiprino ne kartą deklaravęs: „Nuolat kovoju. Toks mano charakteris.“
Vis dėlto ilgai nežinojome, kad gimęs mažame kaimelyje, netoli Čenstakavos, būdamas septynerių metų į futbolo treniruotes savo pirmame klube jis važiuodavo 25 kilometrus, pakelėje stabdydamas krovininius automobilius. Nežinojome, kad prieš pradėdamas karjerą „Vyslos“ klube, paauglystėje išbandė savo jėgas Zabže, keletą mėnesių praleidęs „Górnik“ futbolo klube atsisakė greitos karjeros perspektyvos ir apsisprendė grįžti į ketvirtą lygą po to, kai bendrabutyje susidūrė su vagystėmis, narkotikais ir vyresnių kolegų prašymais atnešti alkoholio. „Ateidavo naktį, šaukdavo, tai neturėjo nieko bendro su normaliu gyvenimu, – dalijosi futbolininkas. – Kažkas pasakys – silpnas charakteris, kvailys… tiesa. Šiandien iš tų, kurie tuo metu šūkaudavo, tik du ar trys žaidžia futbolą. Likusieji karjeros nepasiekė, pradingo.“
Norėčiau užmigti
Visų svarbiausia, nežinojome įvykio, kurio liudininku vienuolikmetis Kuba tapo 1996 m. rugpjūčio 13-ąją.
„Žaidžiu kaladėlėmis, langas atidarytas ir staiga išgirstu pokalbį, – pasakojo Błaszczykowskis žurnalistei, kuri po daugybės susitikimų pelnė tokį pasitikėjimą, kad jis nusprendė jai patikėti šią istoriją. – Žinau, kas kalba, apmiriau, ir girdžiu, kaip pykstasi: še tau!.. Ir riksmas: aaa! Išbėgu ir matau, kad mama guli griovyje, o tėvas nueina. Bėgu namo ir šaukiu: mama guli griovyje! Tuomet grįžtu prie jos, liečiu ją, tvyro kažkoks specifinis kvapas. Galvoju, kad pienas išsipylė. Paimu ją už rankos, du ar trys mano pirštai atsiduria jos žaizdose.“
Negalėjome suvokti, kokia kaina būti tokios scenos liudininku. Neturėjome nė menkiausio įsivaizdavimo, kad tokios naštos slegiamas berniukas dvejus metus nustojo augti. Po motinos mirties jis užsidarė savyje, nustojo treniruotis, pradėjo peštis. Turėjo kovoti ne vien su kaltės jausmu ir stigmatizacija („Žmonės mus su broliu vertino taip: jei tėvas žudikas, tai ir sūnūs tokie pat“), bet ir su asmenine neapykanta. Imdamas į rankas virtuvinį peilį galėjo sakyti, kad tėvas atsiims, kai išeis iš kalėjimo.
„Yra du mano vaikystės, o tiksliau viso gyvenimo etapai. Prieš ir po tragedijos, kuri apvertė jį visiškai.“ Garsusis Kuba sutiko žurnalistei Małgorzatai Domagalik pasakoti savo istoriją, leido parašyti biografinę knygą. Tikėjosi, kad jo istorija gali kam nors padėti: parodyti, jog tunelio gale yra šviesa. Tėvui galiausiai atleido, netgi tuomet, kai šis kalbėdamas su sūnumi menkino savo kaltę. Žurnalistei jis taip pat prisipažino, kad iš tikrųjų saugus jausdavosi tik tuomet, kai gulėdavo su mama lovoje ir liesdavo ją kojomis. Jo atmintyje amžiams išliko jos kvepalų aromatas, kaip ji namie kepdavo šokoladinį pyragą ar kaip dūzgė dulkių siurblys.
„Šiandien, kai Agata [futbolininko žmona – red. past.] kepa šokoladinį pyragą ir kartais dar įjungia dulkių siurblį, tai… nedelsdamas atsigulu ant sofos ir tetrokštu užmigti“.
Žinau, kad jaunam gali būti sunku
Tie, kurie Błaszczykowskį pažįsta, kalba apie užsispyrimą, dėl kurio jis pats sprendžia savo problemas; apie norą įrodyti pasauliui, o visų pirma sau pačiam, kad jis vis dar geras; apie įsitikinimą, kad, jei nustos iš savęs reikalauti, tuomet nustos augti; apie jį vis dar valdantį norą varžytis (nesvarbu, ar žaidžiant stalo tenisą, ar PlayStation, net dėlionę su dukromis dėlioja varžydamasis laike...) bei po visu tuo slypintį jautrumą. Draugų jis turi nedaug, su dauguma jų pažįstamas nuo mažumės. Dar ir šiandien jie susitinka jo gimtuosiuose Truskolasuose ir žaidžia kortomis kokiame nors garaže, kad netrukdytų namie miegantiems vaikams.
„Kai eidavau pas mamą į kapines, visada melsdavau, kad šalia savęs turėčiau jos atsiųstų žmonių“, – pokalbių su žurnaliste metu prisipažino Kuba. Atrodo, kad tokių žmonių jis ir sutiko. Apie tikėjimą taip pat pasakoja atvirai ir paprastai. Biografinėje knygoje galima rasti jo dvasios tėvo žodžius apie popiežiaus Pranciškaus jam daromą įspūdį, apie tai, kad siekdamas atleisti tėvui studijavo šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimą, kad prieš varžybas meldžiasi, kad kalba Šventojo tėvo Pijaus noveną.
Pagrindinė figūra jo gyvenime pirmaisiais metais po tragedijos buvo močiutė, kurios dėka berniukas nebuvo atiduotas į vaikų namus. Svarbus jo gyvenime ir dėdė futbolininkas, dabartinės Lenkijos nacionalinės komandos vyriausiasis treneris Jerzy Brzęczekas. Būtent jam Błaszczykowskis atsivėrė dramatiško naktinio pokalbio metu kamarėlėje per dvidešimt trečiąjį gimtadienį, kai sprogo tylos užtvanka ir tekėjo ašaros. Būtent Brzęczekas mokys jį tiek futbole, tiek gyvenime reikalingos diplomatijos, būtent jis rūpinsis kiekvienu jo karjeros etapu, būtent jis mėgins atsakyti į tokius futbolininko klausimus: „Kaip mano tėvas, toks pat užsispyręs kaip aš, tvirtas, tuo pačiu metu..?“
Savo jautrumą jis atskleidė daugybę kartų. Ne tik tuomet, kai draugams leisdavo anuomet populiarų grupės „Ich Troje“ hitą „Negerk, tėti“ ar naujokams padėdavo aklimatizuotis rinktinės rūbinėje – vietoje, kur jauni žaidėjai gailesčio paprastai nesulaukia. „Prieinu prie vaikinų, nes pats ne kartą buvau naujokas. Žinau, kad jaunesniam gali būti sunku prieiti ir ko nors paklausti.“ [...]
Verkiu dėl žmonių nelaimių
Pastaruoju metu daug kalbėta apie milijoninę paskolą, kurią Błaszczykowskis suteikė „Vyslai“, padėdamas išvengti bankroto. Taip pat netilo kalbos, kad pasirašydamas sutartį jis sutiko su mažiausiu įmanomu profesionalaus futbolininko atlyginimu – 500 zlotų per mėnesį, kurį visą jis perduoda vaikų namų auklėtinių bilietams į futbolo varžybas. Jis taip pat yra fondo „Žmogiškas gestas“, remiančio sergančius ir talentingus vaikus, įkūrėjas. Svarbu tai, kad jo karitatyvinė veikla remiasi ne vien suvokimu, kad reikia su kitais dalintis tuo, ką turi, ar dosniais pervedimais, tačiau pirmiausia jo paties giliu asmeniniu įsitraukimu.
„Verkiu dėl žmonių nelaimių. Kažkada buvau atsparesnis, dabar neturiu tam jėgų“, – sakė jis per vieną iš pokalbių su žurnaliste. „Žvilgsnis į pasaulį pasikeičia, kai gimsta vaikai. Pamatai nuskriaustą vaiką ir nesvarbu, ar jis tavo ar pažįstamo. Jis yra vaikas, todėl įsivaizduoji save jo tėvo, nežinančio, kaip pasielgti, vietoje.“
Nuo smegenų gliomos jau mirusią Dominiką futbolininkas ilgai lankė ligos metu, žaidė su ja stalo žaidimus netgi tuomet, kai pats turėjo perkelti jos ranką stalo žaidimo lentoje. Tokių istorijų jis niekada viešai nepasakojo, pats į žurnalistės klausimus apie šią istoriją neatsakinėjo ir veikiau prašė, kad ji nedarytų iš to sensacijos. Nenori, kad žmonės galvotų jį darant tai dėl viešumo, kuriant savo įvaizdį kito žmogaus tragedijos sąskaita.
„Kokie žmonės jums yra įdomūs?“, – kažkurio pokalbio metu klausia jo biografė. „Normalūs“, – atsako. Vėliau priduria, kad labiausiai vertina autografų prašančių gerbėjų autentiškumą. Tokį autentiškumą, kurio dažnai netekę didžiojo pasaulio žmonės.
Kad tik viskas būtų gerai
Palengva priartėjame prie atsakymo į klausimą, kodėl šis futbolininkas yra mylimas sirgalių. Nors mušė įvarčius į svarbius vartus, nors tapo didžių varžybų dalyviu, jis niekada nebuvo futbolo aikštelės stebukladarys. Robertas Lewandowkis pelno įvarčius kur kas efektingiau, o Wojciechas Szczęsny kur kas laisviau bendrauja su žiniasklaida. Visgi žvelgiant į Błaszczykowskį labiausiai matyti, kad jam rūpi.
Yra toks anekdotas: futbolininkas per atostogas išgirdo prie gretimo stalelio berniuką tyliai klausiant tėvo, ar jis yra vyras, prieš dvejus metus įveikęs Portugalijos komandą. Tai išgirdęs Błaszczykowskis pats prisėdo prie jų ir prisistatė kaip būtent tas vyras. Po vienų nesėkmingų rungtynių dar prieš žurnalistų klausimus ji pats išbėrė, kad yra kaltas dėl nesėkmingos baudinių serijos. Prisiėmė atsakomybę už nesėkmingai sužaistas rungtynes, nors, tiesą sakant, niekam, be jo paties, tai turbūt nebuvo reikalinga.
Pasakoti apie Jakubo Błaszczykowskio gyvenimą – tai pasakoti apie atsakomybės prisiėmimą netgi tokiose kasdienybės smulkmenose, kai jis užsisako arbatos vietoje alaus viešoje vietoje, nes aplink sukiojasi vaikai. Sportininko grįžimas į „Vyslos“ klubą taip pat buvo komentuojamas pažymint, kad jo tikriausiai čia nė nebūtų, jei klubui gerai sektųsi. „‘Vysla‘ yra klubas, suteikęs man šansą tapti žinomam. Tėvai ir močiutė įkalė man į galvą, kad nevalia pamiršti, iš kur atėjau, ir vertinti tai, ką gyvenime pasiekiau“, – sakė jis sugrįžęs į Krokuvą.
Nėra tokio dalyko kaip „sėkmė“
Lojalumas, ištikimybė, pagarba savo šaknims – retos savybės ne tik futbolo pasaulyje. Dar retesnis yra jo asketizmas ir suvokimas, kad šlovė gali būti pavojinga. „Nėra tokio dalyko kaip „sėkmė“. Yra talentas, sunkus darbas ir kiek esi pasiryžęs savo gyvenime paaukoti. O tai, ar galėsi iš to užsidirbti, ar galėsi savo gyvenime daryti tai, ką myli – kitas klausimas. To niekas nežino“, – pasakojo Błaszczykowskis biografei.
Žavesį kelią jo blaivus požiūris, neleidžiantis užsidaryti įžymybių dramblio kaulo bokšte. „Mes, futbolininkai, darome tai, kas mums priklauso. Džiaugiuosi, kad mano profesija yra hobis, kad galiu daryti tai, ką myliu, ir neblogai iš to užsidirbti. Tačiau tai tik darbas, toks pat kaip policininko ar gydytojo. O galbūt net ne toks pat, o kur kas mažiau svarbus. Gydytojas atsakingas už žmogaus gyvenimą, to nerodo per televiziją, tačiau jis yra didesnis mūsų kasdienybės didvyris. Mes tik spardome kamuolį.“
Kada Jakubas Błaszczykowskis laimingas? „Kartą važiavome mažu fiatu ir staiga pritrūko kuro, Kuba išlipo ir mane stūmė, – prisiminė vienas jo jaunystės laikų draugas. – Stūmėme automobilį namų link, ir jis buvo laimingas. Tai buvo malonumas. Greitai tąkart lėkėme vingiuotais keliais. Tai pramoga!“
Oras
Rašydamas šį tekstą, žinoma, bandžiau prikalbinti jį susitikti. Kol kas nesėkmingai. Po sugrįžimo į „Vyslą“ Błaszczykowskis atsisako individualių interviu su žurnalistais. Norėjau jam padovanoti Oto Pavelo knygą „Pohár od Pánaboha“ (iš čekų kalbos „Futbolo taurė iš Dievo“), pacituodamas autoriaus frazę apie karjerą baigiantį futbolininką: „Jaunuoliai žaidžia gerai. Tačiau jie nėra tokie kaip jūs. Jūs žaidžiate visa širdimi, galima būtų sakyti, kad žaidžiate taip, tarsi sergėtumėte tiesą…“ Taip pat norėjau paklausti, kaip viską pradėti iš naujo, kam sportas suteikia jėgų.
Pirmiausia, žinoma, troškau išsiaiškinti, ką jis darys baigęs karjerą. Ar kartais nėra taip, kad bijo akimirkos, kai nustos jausti varžybų aikštelėje kylantį adrenaliną ir meditatyvų susikaupimą, kuris – kaip kažkada pasakojo – „atjungia tave nuo viso to, kas supa. Lieki tu, kamuolys ir tavo komanda“?
Žurnalistei uždavus paprastą klausimą apie tai, kas ypatingo yra kamuolyje, kad verta dėl jo aukotis, Błaszczykowskis iš karto atsakė: „Oras.“ Tai turėjo būti pokštas, tačiau sunku nepastebėti užslėptos metaforos. Taip pat sunku neatkreipti dėmesio į mintį, kad sunkiausia gyvenime yra suprasti, jog verta gyventi dabartyje.
O tėčiu ar būsi?
Biografinėje knygoje futbolininkas pranašavo, kad baigęs žaisti kamuoliu stabtels: „Šiandien aš dirbu dėl komforto vėlesniame gyvenime. Negaliu to paleisti. Turiu viltį, kad pradėsiu naudotis tuo, ką turiu. Tai, kad žaidžiu kamuoliu, yra puiku. Visgi tuo pačiu metu jaučiu prarandąs šeimos laiką.“
Sakė, kad norėtų paprasčiausiai patikti savo vaikams: „Norėčiau, kad jie vertintų, koks tėvas esu. Bet kokiu atveju tėvu visada esi, o tėčiu ar būsi? Tai kažkas kito.“
Błaszczykowskis teigė, kad tikrai neliks užsienyje. „Grįšiu ten, kur mano šaknys. Su bičiuliais norime eiti ant tilto Truskolasuose, tai tarsi laiko mašina. Su vaikinais galiu sugrįžti į laikus, kai buvau nerūpestingas, be pinigų, tik su saulėgrąžų sauja kišenėje. Su zlotą kainavusia duona iš kepyklos ir skardine alaus dešimčiai žmonių. Niekada to neišsiginsiu.“ Jo lūpose, panašiai kaip ir dėdės Jerzy Brzęczeko, žodžiai apie kaimišką kilmę nėra priežastis jausti gėdą – priešingai, juk būtent Truskolasuose futbolininkas ėmė suvokti savo stiprybę.
Gerai pažįstantys sportininką sako, kad jame nuolatos glūdi vaikas ir kad jis turi gerą humoro jausmą. Gal vieną dieną tuo įsitikinsiu. Kol kas ieškodamas rakto Jakubui Błaszczykowskiui atverti klausausi jo rekomenduoto hiphopo. Grupės „Bezimienni“ dainoje „Nieko neturiu“ užtinku žodžius: „Kuo iš tiesų buvai, nuoširdžios ašaros pasakys / Kiek atidavei savęs, artimieji tik žino / O ne žiūrovų minios, kurias smalsumas džiovina / Dalijasi tuo viešai, kurie yra be dvasios / Šiandien turi viską, kiti nieko neturi / Gyvename tiek ilgai, kiek mylimieji prisimena.“
Kai jis pasakoja apie vaikus ir šeimą, tiek apie tą, kurios neteko, tiek apie tą, kurią sukūrė – mąstau, kad būtent jo atveju galima įsivaizduoti gyvenimą be kamuolio. Ypač dėl to, kad „mylimųjų, kurie prisimena“, Lenkijoje Błaszczykowskis turi tikrai daug.
