Garsus edukacijos specialistas seras Kenas Robinsonas jau daugybę metų kalba apie tai, kad mūsų mokymosi sistema nėra pritaikyta šiuolaikiniams vaikams ir šiuolaikiniam pasauliui. Ji nebeatitinka ir mūsų tikslų – auklėti kūrybišką ir laisvą žmogų sunkiai prognozuojamai ateičiai. Mokyklos, kokios jos yra dabar, skatina prisitaikėliškumą, paklusnumą, siaurą mąstymą siūlydamos tik vieną iš galimų pažinimo būdų – tik vieną galimą teisingą atsakymą. Gyvename demokratinėje visuomenėje, bet nesiūlome savo vaikams demokratinių pažinimo būdų, diskusijų, laisvo pažinimo.
Viena iš sričių, kuri kenčia bene labiausiai – kalbos ir literatūros mokymas. Apie didžiausias problemas, su kuriomis susiduria literatūra mokykloje, kalbėjomės su lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ir literatūros kritike ELŽBIETA BANYTE.
Visai neseniai nugirdau pokalbį tarp dviejų abiturientų. Vienas jų gyrė Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“: „Apie Putiną tik gerai arba nieko!“ Šalimais sėdėjusi mergina rėžė: „Būtų buvęs geras romanas, jei nebūtų vertę jo skaityti.“ Tikėtina, kad tokie jausmai yra įprasti daugeliui moksleivių. Kodėl privalomoji literatūra jaunuoliams atrodo tokia atgrasi?
Normalus fenomenas – kitaip niekada nebus. Mokykloje literatūra atlieka ne tik edukuojančią, bet ir atgrasomąją funkciją. Panašiai yra kalbėjęs ir Umberto Eco – mokykla pasirūpina tuo, kad tam tikrų tekstų vaikai tikrai nebeskaitytų.
Žmogus priima geriausiai tai, ką jis atranda pats, kas jam įdomu. Savamoksliškumas turi ir minusų – kartais negaunamos bazinės koncepcijos, bet, kita vertus, savarankiškas pažinimas yra tikrasis išsilavinimas. Toks išsilavinimas buvo įprastas iki XIX a. pabaigos, kai visuotinės mokyklos pradėjo ruošti pavyzdingus piliečius mokykloms ir kariuomenei. Visuotinis švietimas ir ėjimas į mokyklą nėra senas fenomenas.
Panašu, kad žmonių prigimtis ar psichologija per du šimtus metų nesikeičia. Prievarta yra veiksminga tik tuo atveju, jei visa visuomenė gyvena prievartoje. Tada ji suveikia kaip baimės mechanizmas ir botagas – taip kontroliuoja. Tačiau kai kalbame apie laisvą visuomenę ir kartu pateikiame visiškai antidemokratišką privalomosios literatūros sąrašą, tai savaime suprantama, kad visi šie dalykai atrodo vaikams skausmingi.
Suaugusiems niekas dažnai nenurodinėja, ką jiems reikia skaityti, o jeigu ką nors skaitai, nes reikia, tai yra susiję su darbu. Ir puikiai suvoki, kad skaitymas atneš pridėtinę vertę kaip specialistui – prestižą, atlyginimą, pagarbą.
Vaikai šitos motyvacijos neturi – jie skaito tam, kad negautų dvejeto. Tik vienetai skaito dėl to, kad jiems iš tiesų įdomu. Taip veikia vaikų psichologija, ir tai nėra jų problema. O kad vaikai neskaito yra mitas, dėl to, kad jie skaito, tačiau skaito kitką – tai, kas nėra jiems privaloma skaityti. Šitai yra absoliučiai žavu.
Jei kalbėtume apie privalomąją programą, tai ji yra nuobodi tiems, kurie ją turi skaityti dėl tos priežasties, kad „turi ją skaityti“ ar ji kažkokiu būdu neatliepia jauno žmogaus dabar minčių, jausmų, norų?
Šiuolaikinė literatūra 11–12 klasės programoje baigiasi ties A. Marčėnu. Dar visai neseniai vadovėliuose buvo rašoma, kad A. Marčėnas yra „jaunasis poetas“. Paskutiniame leidime šios pastabos nebėra. Iš šiuolaikinių autorių moksleiviams dar siūlomas M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“ – ir viskas. Tuo mes baigiame lietuvių literatūrą.
Didžiausia problema dėl privalomų tekstų yra ta, kad jie beveik visi yra vieno plano, vieno registro ir apie tą patį – kaip istorinėje tėkmėje kenčia lietuvių tauta. Ši programa yra labiau tinkama pilietinio ugdymo, o ne literatūros pamokoms. Pilietinio ugdymo mokymas per literatūrą yra prasmingas. Nemanau, kad reikia to visiškai atsisakyti. Tačiau tam yra atskiras dalykas – pilietiškumo pagrindai. Jame juk galima ne tik rinkimus simuliuoti, bet ir paskaityti literatūros, skatinančios pilietiškumą, tautiškumą.
Šiuolaikinės literatūros mokyklos programose klaikiai trūksta. Mokytojai turi menką pasirinkimą. Kartu su septintokais skaitome Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus pamokslą. O prieš tai du mėnesius reikėjo skaityti liaudies dainas, nuo kurių vaikams buvo tiesiog bloga. Du mėnesius. Jeigu būtume turėję kokias penkias pamokas – tai būtų buvę labai gerai: gali ir padainuoti, ir pasikviesti kokį išmanantį žmogų, sugalvoti įvairiausių dalykų. Bet kai reikia du mėnesius liaudies dainas nagrinėti, fantazija išsenka. Baigsime M. P. Karpavičiaus pamokslus, tuomet skaitysime partizanų memuarus, vėliau – partizanų dainas.
Išvada tokia: jeigu tau nebuvo aišku, kad tėvynę reikia mylėti liaudies dainomis, kurių du mėnesius klauseisi, ir nebuvo aišku dėl M. P. Karpavičiaus, tai dar gausi partizaniškų dainų, sukurtų liaudies dainų motyvais. Nereikia suprasti, kad esu nusistačiusi prieš liaudies ar partizanų dainas – kaip tik visiškai ne, bet, kai tai tampa privaloma, yra atmetama.
Ši programa, kuri visa savo struktūra yra orientuota į tautiškumo, pilietiškumo, patriotizmo ir valstybei ištikimo piliečio ugdymą, skatina tokį ugdymą atmesti, nes kiekių tiesiog per daug, ir jie nepagrįsti. Pavyzdžiui, Lenkijoje patriotinis ugdymas pradedamas nuo penkerių metų. Muziejuose yra tokie kambariukai, skirti patriotiniam ugdymui: mažieji ten spalvina ne kokį žvėrelį, o Tadą Kosciušką. Lenkijos degalinėse galima nusipirkti spalvinimo knygelių su J. Pilsudskiu, T. Kosciuška ir kitais lenkų tautos didvyriais. Ar mes to norime? Aš labai abejoju. Dabartinės privalomosios programos kūriniuose gali rasti kokių nors kitų aspektų (o tai jau labai priklauso nuo mokytojos kompetencijos), bet vis dėlto yra pernelyg orientuota į priverstinį patriotizmo vertybių skiepijimą: apie jas visiškai nediskutuojant, verčiant priimti.
Lenkija, žinoma, daug radikalesnis pavyzdys, tačiau mes dabar stovime ant ribos. Visiškai neaišku per pertvarkas, streikus, ministrų pasikeitimus, valdžių keitimus, kokį variantą renkamės. Ar lenkiškąjį, o gal kaip tik europietiškąjį? Europiečiams patriotizmas, netgi toks, kokį pati jaučiu, jau atrodo kaip nacionalizmas, su tuo aš nesutinku. Bet nėra aišku, kur mes iš tiesų krypstame. Programoje reikėtų daugiau laisvumo būtent tam, kad pilietinis sąmoningumas nenumirtų.
O jūs apskritai manote, kad privaloma literatūra yra vis dar geras dalykas? Ar reikėtų kūrybiško žvilgsnio į programų sudarymą? Galbūt apskritai nereikia privalomosios literatūros?
Neturime prabangos neturėti privalomosios literatūros, nes dalies mokytojų kompetencijos yra žemos. Kitas dalykas – jei leisi mokytojui rinktis visiškai laisvai, nagrinėsi tai, ką nori vaikai, ne visada užtikrinsi tinkamą analizės kokybę. Atsisakius visiškos kontrolės gali atsitikti taip, kad nebus dviejų mokyklų Lietuvoje, kuriose bus skaitomas vienas ir tas pats kūrinys. Nesakau, kad tai yra visiškai blogai. Mano galva, tai būtų mažesnė blogybė nei visiškas unifikavimas, kaip yra dabar.
Norėčiau, kad pagrindinių autorių sąraše butų 7–8 autoriai. Minėtasis V. Mykolaitis-Putinas, Maironis, be kurio nebūtų suvokiama lietuviška poezija apskritai, K. Donelaitis, A. Baranauskas. Šio lygio figūros turi išlikti. Jos turėtų būti skaitomos tik vyresnėse klasėse: žmonės tada yra pajėgūs priimti senąją literatūrą, pajėgūs prie jos prisitaikyti. Kita vertus, Žemaitės pavyzdys ir mano pačios praktika liudija, kad šią autorę kaip tik labai gerai skaito vaikai, kurie lengviau priima kitokią kalbą. Paaugliai, vyresni žmonės jau būna susiformavę, jei nebūna gavę tokios tarmės ar kitokios kalbos dozės kažkada anksčiau, todėl jiems sunkiau priimti.
Programa turėtų būti kaip įmanoma laisvesnė, tokia, kurioje mokytojas gali keisti autorių sąrašą – kažką įtraukti į devintą klasę, kažką – į vienuoliktą. Net ir tie keli privalomi autoriai turėtų būti privalomi perskaityti per trejus, ketverius ar net penkerius metus.
Be privalomojo centro, turėtų būti plati pasirinkimo skalė: tiek užsienio, tiek lietuvių autorių. Netgi pačiame centre matyčiau kelis užsienio autorius. Pasirinkimo sferoje turėtų būti kuo įvairesnių kūrinių – iš įvairiausių šalių ir kontinentų.
Esu gavusi iš pastabą iš kolegių, kad savo kalbomis griaunu tautišką mokymą – juk vaiką reikia ruošti pasaulio atvirumui. Tačiau mūsų vaikų pasaulis jau yra atviras. Vaikus reikia ruošti ne pasaulio atvirumui, o kaip tik stengtis iš amerikietiško konteksto jį sugrąžinti prie kitų kontekstų, parodyti, kad ir kitur yra gerų dalykų. Įsivaizdavimas, kad visi gyvena tik lietuviškoji erdvėje, yra visiška fikcija. Mūsų vaikų intelektualiniai stimulai, skaitalai, filmukai labai dažnai randami visiškai nelietuviškose erdvėse.
Su septintokais rašėme rašinį tema „Kas yra mano herojus?“: kai kurių vaikų herojai buvo seneliai, tėvai, bet labai daug buvo amerikiečių NBA žaidėjų, reperių, breikerių, kompiuterinių žaidimų personažų. Amerikietiškos kultūros personažus jie pasirinko galbūt iš noro maištauti, galbūt ironiškai, bet tai rodo, jog, dainuodamas du mėnesius liaudies dainas, nieko iš esmės nepakeiti. Nerodyti vaikams šiuolaikinės kultūros, dabarties Lietuvos, dabartinių rašytojų yra ne tik nesusipratimas, bet ir nusikaltimas.
Yra įvairių teorijų, kad kai susiduriama su nenoru skaityti, reikėtų pradėti nuo vaikams artimesnių dalykų, pavyzdžiui, Hario Poterio. Tarsi taip galima būtų prisijaukinti jauną žmogų. Ar tai geri būdai?
Žinoma, kad geri. Vienintelė problema, kad dažniausiai skaitomos ištraukos. Reikėtų kuo anksčiau vaikus mokyti to, jog knygas nuo pačių mažiausių iki pačių didžiausių reikėtų skaityti, kaip sakė Vincas Kudirka, „nuo lapo iki lapo“. Ją reikėtų perskaityti nuosekliai, perskaityti visą ir kiek įmanoma giliau išanalizuoti. Dirbdama mokykloje dažniausiai pasilikdavau sau šiek tiek laiko ir tuos tekstus, kurie man atrodydavo svarbūs ir vertingi (J. Savickio noveles, A. Škėmos „Baltą drobulę“, kai kuriuos eilėraščius), analizuodavau vieną ar dvi pamokas. Per gilesnę analizę atsiveria visai kiti skaitymo klodai. Pirmiausia reikia pasinerti į tekstą. Vienai storesnei knygai reikia skirti tris–keturias savaites literatūros pamokų, o ne skaityti ištraukas ir bandyti iš jų „kažką“ suvokti. Vyresnėse klasėse galima mokytis tematiniu pjūviu, skaityti ištraukas, lavinti „atidųjį skaitymą“, bet ir ne visą laiką. Tekstai turi būti skaitomi nuo pradžios iki galo. Kaip žmogus ir skaito knygą.
Dėl pramoginės literatūros – dabartiniai vaikai Hario Poterio nebeskaito, tai buvo labiau mūsų kartos knyga. Labai gaila, nes aš ją laikau labai krikščioniška knyga. Juk joje veikia amžinoji gėrio ir blogio kova, o ji paauglio vaizduotei turėtų būti sava.
Jie dabar skaito kažką kita ir kitaip. Dažnai su mokytoju apie savo dabar skaitomas knygas nenori kalbėti. O tai yra dar viena didelė tragedija – mokykla ir mokyklos literatūros sąrašas eina sau, o tai, ką jie skaito – sau. Mane visai neseniai nustebino septintokai. Daugelis jų tėvų buvo Vilniaus knygų mugėje ir nusipirko A. Tapino „Prezidentą“. Berniukai puolė šią knygą skaityti. Per pamoką kilo diskusija apie A. Tapino „Prezidentą“, nes vienas sakė, jog jam labai patiko, o kitas iš karto puolė oponuoti, kad ta knyga visiškai beprasmiška ir sukasi apie tą patį. Neskaitantys vaikai yra mitas. Jie skaito kitką. Jie labai jauname amžiuje pradeda skaityti anglų kalba, nes nepasiūlome to turinio, kurio jiems reikia.
Gausybė mokytojų susiduria su problema, kad vaikai neskaito. Suprantu, kad jums atrodo, jog neskaitantys vaikai – mitas, tačiau ką pasakytumėte ar patartumėte tokiam mokytojui?
Vaikai neskaito privalomosios literatūros. Taip, ir mano vaikai nenori skaityti privalomosios literatūros. Sakydama, jog neskaitantys vaikai yra mitas, turėjau omenyje neskaitymą apskritai. Jie žiauriai daug skaito, tačiau kitką. Privalomąja literatūra sudominti labai sunku. Dalis mokytojų gal ir sugeba atskleisti įdomumą, tačiau programa sudėliota taip, kad ji nuvilia tave kaip mokytoją. Kai netiki programa, netiki savimi ir netiki bandymu priversti skaityti.
Savo feisbuko paskyroje dalinotės tekstu, kurį parašė jauna amerikietė literatūros mokytoja. Ji nusprendė kitaip pasižiūrėti į literatūros mokymą: pasirinko visiškai naują distopinį romaną, skirtą paaugliams, pati jo neskaitė, pasiūlė vaikams skaityti kartu. Būtent šis metodas jai padėjo „pralaužti“ tuos, kurie su ja kartu klasėje neskaitė. Nebūtinai neskaitė apskritai, tačiau nesidomėjo privalomąja literatūra. Kaip manai, kodėl šis metodas veikia?
Jeigu turėčiau laisvę keisti programą kaip noriu, būti ne vykdytoja, o kūrėja mokykloje, tai taikyčiau šį metodą visą laiką. Mokytojas ateidamas į klasę mato, ko reikia vaikams, kas jiems svarbu. Deja, valstybinė sistema mus uždaro šiame ydingame rate. Labai daug mokytojų daro taip: nedirba pagal planą ir pagal programą, kurią sugalvojo Švietimo ir mokslo ministerija, o dienyną užpildo pagal planą, tėvams ir vaikams pasako, kad čia jos dienyne bus „kosmosas“. Kitaip tariant, klastoja dokumentus. Kitaip dirbti yra neįmanoma. Minėtas straipsnis man patiko tuo, kad jis atskleidžia mūsų sistemos absoliutų neįgalumą – esame vergai.
Ar sprendimo būdas yra suteikti mokytojams daugiau laisvės?
Žinoma, absoliučiai. Mačiau nekompetentingų mokytojų, bet vis dėlto dauguma mokytojų darbą ir vaikus myli: tai, ką vidutinis mokytojas darytų su noru, iš širdies ir kūrybiškai, yra bet kokiu atveju geriau negu tai, ką geras mokytojas daro per prievartą, skausmą, kančias, klastodamas dokumentus ir žiūrėdamas, kaip išsukti uodegą, kad pats nenukentėtų.
