„Vienkiemių draskymas – skaudus Lietuvos kaimo žmonėms procesas. Vieni paliko savo sodybas ir kėlėsi į gyvenvietes susitaikę su tokia likimo dalia, kiti – varu išvaryti, tretieji parodė tvirtą žemaitišką charakterį ir nė iš vietos. Atkaklumu, vos ne su dalgiais ir šakėmis jie išsaugojo savo sodybas, kuriose ir dabar tebegyvena. Kalbinami Skaudvilės krašto žmonės, paprašyti pasidalinti mintimis apie tą laiką, pasakė daug karčių žodžių.
„Niekas tėvų nepaklausė, ar lengva senatvėje palikti savo žemę, kruopščiai kurtą namų jaukumą. Mačiau, kaip buldozeriai vertė žydinčias obelis ir traiškė trobesius. Kokie beširdžiai turėjo būti tie vadovai, kurie įsakė taip daryti.“
„Dabar, kai atsiėmėme tėvų žemę, dažnai čia atvažiuoju – kalba kita pašnekovė, – ir su liūdesiu menu, kaip traktoriai draskė gyvenamąjį namą, rovė tėvo išpuoselėtą sodą. Taip garsioji melioracija sunaikino mano Tėviškę.“
„Mano tėvų sodyba „įėjo į projektą“. Tėvas, norėdamas išsaugoti tai, ką savo rankomis sukūrė – sodą, sodybą, beržų alėją – gulė prieš buldozerį šaukdamas: „Tik per mano lavoną!“ Ir neišdraskė, neišrovė. Neišdrįso.“
„Nesigailiu, kad pasipriešinau ir neišsikėliau į gyvenvietę, – įsiterpia vyriškis. – Esu ūkininkas, visa mano žemė čia pat, aplink sodybą. O tie, kurie atgavo žemę ir neturi sodybų, vargsta, nes laukai nuo gyvenvietės už 2–3 km ir daugiau. Tenka vėl statytis iš naujo, lauko vidury, ir dažniausiai tai daroma sunaikintos sodybos vietoje. Koks nepatogumas ir likimo ironija.“
Eugenija Krencienė „Iš Skaudvilės krašto žmonių gyvenimo“ (Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007 m.)
Vietovardžių naikinimo pradžia – kolektyvizacija
Tai atsiminimų ištrauka iš Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentės, mokslų daktarės FILOMENOS KAVOLIUTĖS parengtos, bet dėl lėšų trūkumo dar neišleistos knygos „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“. Čia mokslininkė, apie vietovardžių naikinimą rašanti ir kalbanti nuo pat 1998-ųjų, pateikia sovietmečiu ir po jo iš valstybinių apskaitinių duomenų išbrauktų gyvenamųjų vietovių sąvadą – sunaikintų, sunykusių Lietuvos kaimų ir viensėdžių vardų sąrašą.
Jame – vardai bendruomenių, kurios, kaip ir visas kraštas XX amžiaus pradžioje, sulaukusios šalies nepriklausomybės kūrė modernią Lietuvą, tačiau sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1990 m.) buvo suardytos, o jų vardai – panaikinti. Per du melioracijos dešimtmečius iš valstybinių duomenų buvo išbraukta daugiau kaip 4 tūkst. kaimų ir viensėdžių vardų, dar apie 2 tūkst. išbraukti nespėta. Dabar vardų panaikinama daugiau, negu atkuriama, santykiu 1:3. Be gyventojų yra dar 4 tūkst. kaimų ir viensėdžių, jų vardams gresia toks pats likimas.
„Bendruomenių ir kartu senųjų vietovardžių naikinimas pradėtas kartu su sovietmečiu vykusia kolektyvizacija, kai žemė buvo nacionalizuota, visi varyti į kolūkius, kraustyti į gyvenvietes, o turėjusieji daug žemės tremti į Sibirą“, – pasakojo F. Kavoliutė. Kraštovaizdžio pertvarkymas, kolektyvizacija, melioracija, viensėdžių, kaimų perkėlimas į gyvenvietes, senųjų kapinių, sodų naikinimas skaudžiai įsirėžęs žmonių atmintyje, kai grįžę iš tremties savo žemėje jie visa to nerado.
Geografė teigė, kad viensėdžiai buvo dvarai, palivarkai ir laisvųjų valstiečių didžiosios sodybos, o tokių savininkai pirmiausia buvo ištremti. 1968-aisiais pradėtas gyvenamųjų vietovių be gyventojų vardų išbraukimas. Vieni vardai išbraukti, nes nebeliko gyventojų, o kiti dėl didelių ūkinių ir kultūrinių pokyčių sujungti.
2019-ieji – Vietovardžių metai
2019-uosius LR Seimas paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo ir Lietuvos vietovardžių metais. Docentė F. Kavoliutė tuo džiaugiasi ir mano, kad atkreiptas dėmesys į vietovardžius kaip vertybę paskatins juos saugoti atidžiau.
Pasak geografės, sovietmečiu pradėtas ir dabar tebesitęsiantis vietovių vardų braukimas iš valstybės gyvenimo reiškia, kad, greta jau prarastų 4 tūkst., gali į užmarštį išnykti dar toks pat skaičius krašto vietovių vardų. Kaime nebelikus gyventojų, pastatų, jo vietovei suteikiamas gretimos gyvenvietės vardas. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, naikinami tie kaimai ir viensėdžiai, kuriuose nebelieka gyventojų. Jų vardai išbraukiami iš registrų. Jei vieno žmogaus nuosavybėn atitenka keleto kaimų žemė, naujajam šeimininkui skiriamas vieno kaimo vardas, o kiti buvusių kaimų vardai išbraukiami. Docentės teigimu, būtina sustabdyti tokių vietovardžių išbraukimą.
„Kaip aš sakau, kraštovaizdyje vietovardžių nesimato, bet jie – mentalinis kraštovaizdžio laukas, kuriame egzistuoja žmonės ir visa tai, ką jie sukuria. Kai žiūri į žemėlapį, matai tų vietovių pavadinimus. Jeigu apsilankai konkrečioje vietovėje, visada atsiras žmonių, kurie galės pasakyti vietų vardus, papasakoti apie vietoves. Kai pasiimi žemėlapius, matai tų vietovių vardus: vieno šimtmečio, kito šimtmečio, trečio šimtmečio. Kai tyrinėji kraštovaizdžio raidą, matai, kas vyksta, matai įsakymus, kiek vietovardžių išbraukta, kaip jie nyksta, kaip braukiama toliau – visą katastrofišką būklę. Išėjome iš to kalėjimo ir dabar darome tą patį, – kalbėjo F. Kavoliutė. – Tai valstybės reikalas. Mes toleruojame LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakus, nes jie tebeveikia, ir tęsiame juos toliau.“
Toks beatodairiškas vietovardžių naikinimas – didžiulis praradimas Lietuvai. Mat senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, kurią reikia tausoti kaip kultūros paveldą.
Vietovardžiuose – tautos šaknys ir kūrybingumas
„Sovietmečiu naikinant viensėdžius, kaimus ir išbraukiant jų vardus, buvo ardomos mūsų bendruomenės, – sakė docentė. – Ir man šiais Vietovardžių metais tie mūsų vietovių vardai pirmiausia yra mūsų bendruomenių priminimas. Tai tų bendruomenių, kurios be galo mylėjo savo žemę, vardai.“
F. Kavoliutės teigimu, bendruomenių ir jų vardų naikinimas turėjo labai gilią prasmę: „Naikini bendruomenę, jos pavadinimą tam, kad sukurtum naują, socialistinę, bendruomenę, neturinčią istorinės atminties, sujungdamas 10–15 kaimų. O ką mums duoda bendruomenė? Ji palaiko valstybės etnokultūrą, kultūrą, ji palaiko viską. Joje mūsų šaknys. O vardas yra vadas. Ištrinsi jį – suardysi bendruomenę.“
Geografijos specialistės tikinimu, sovietiniais metais vienur vietovardžių išbraukta labai daug, o kitur – labai mažai. Labiausiai šiuo atžvilgiu yra nukentėjęs Rokiškio rajonas – jame išbraukta 400 vardų, ir dar 300 laukia išbraukimo. Rajonui 700, F. Kavoliutės įsitikinimu – žiaurus skaičius. Zarasuose išbraukta 300 vietovių pavadinimų.
Kodėl mums taip svarbu išsaugoti ir atgaivinti savo krašto vietovardžius? Nes jie yra mūsų nematerialusis tautos kultūros paveldas. Vietovardžiai, arba toponimai, liudija mūsų istorinę praeitį, tapatybę, savastį, tarmę, juose slypi kalbos dėsniai. Vietovardžiai kalba apie krašto gyvenseną, papročius, geografines ypatybes. Mūsų vietovardžiai daug pasako apie vietovę, turi gilias istorines šaknis, jie rodo mūsų tautos kūrybingumą. Dauguma jų kildinami iš gamtos, iš gyvenusių žmonių vardų ar pavardžių, jų amato, būdo savybių. Turime daug gražių sudurtinių vietovardžių.
„Man, kaip geografei, gražiausia, kas slypi vietovardyje – tai jame atsispindinti gamtinė aplinka, pavardės, istoriniai įvykiai, verslai, – pasakojo Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė F. Kavoliutė. – Tam, kad suvoktum tą teritoriją, ją iš tiesų pajaustum, reikia po ją vaikščioti pėsčiomis. Pavyzdžiui, yra Laumenai. Pasiėmiau planą ir matau, kad toje vietovėje – vienos pelkės, mėlyna, šlapios pievos. Ir tie Laumenai būtent čia, ne kitur. Ir jau įsivaizduoju, kaip toje dauboje pasikelia ir pradeda vyniotis rūkai. Ir tokių vietovardžių daug. Pavyzdžiui, Ardiškės, – ardai reiškia laiptus, – ir iš tikrųjų kai atsistoji toje vietovėje, į viską žvelgi kaip iš amfiteatro. Arba prie Skaudvilės yra Trepai („laiptai“ nuo vok. Treppen). Matai, kaip ta Žemaičių aukštuma tarsi nueina pakopomis. Arba Nuotekos: nors negražus žodis, bet matai, kaip aukštumų šlaitu į Šventosios slėnį viskas gražiai nueina, srūva. Prie Sintautų yra Ežeriūkai, pavasarį per polaidžius užtvindavę lyg ežeras, kaip žmonės pasakoja, nors dabar ten nusausinta, kraštovaizdis pasikeitęs.“
Pati F. Kavoliutė yra kilusi nuo Jurbarko rajone esančio Eržvilko, ir šios vietovės vardo kilmė irgi ypatinga. Pasak legendos, žemaičiai, norėdami iš kryžiuočių atsiimti jų užimtą Eržvilko pilį, apvilko vieną žirgą vilko kailiais ir paleido į besiganančią kryžiuočių arklių bandą. Žirgai, užuodę vilko kvapą, išsilakstė, ir kryžiuočiams juos gaudant žemaičiai atsiėmė pilį. Taip vietovė ir pavadinta Eržvilku – nuo „eržilo“ ir „vilko“. Pilies piliakalnyje gal ir nebūta, bet tikrai jų nakvota, einant nuo Šventosios į Viduklę. Toks žygio sutrikdymas, matyt, yra gelbėjęs vidukliškius.
„Man labai patinka, kai visus tuos vietų vardus sudedi į tiradas, – pasakojo F. Kavoliutė ir tartum poeziją perskaitė: – Alkai, Alkos, Alkinė, Alkupis, Šventai, Šventininkai, Šventupiai, Šventežeriai, Šventragis, Šventvalkis, Šventakalnis; Aitvariškės, Kaukai, Kaukiškiai, Kaukinė, Kauknorai, Kaukaragiai, Kaukakalnis, Kaukalnis, Laumiai, Laumenai, Laumėnai, Laumaičiai, Laumaliai, Laumakiai; Bajorai, Bajoriškės, Bajorėliai, Karaliūnai, Karališkiai, Karalyčios, Karužai, Karužiškės, Vaivadiškės, Laičiai, Vyčiai, Kareivonys, Dvarykščiai, Dvarvyčiai, Dvareliškiai, Dvariškiai, Kaimynai, Kumečiai, Kunigiškės, Kleboniškės, Slabados, Slabadėlės; Barčiai, Babraunykai, Dreviškiai, Meškininkai, Medininkai, Medžiolai, Vilkininkai, Vėžininkai, Žuvininkai, Bačkininkai, Karklininkai, Kaniūkai, Balniai, Ratlanksčiai, Kalviai, Girnakaliai, Puodžiai, Bliūdsukiai, Dailidžiai, Daržininkai, Laukininkai, Drabužininkai, Pivorai; Bindziukai, Bruzguliai, Drąsučiai, Geručiai, Gražiškiai, Greičiai, Kirbuliai, Ramučiai, Tursučiai, Gražūsiai, Graudūšiai, Baibokai, Bliovai, Bliuviškiai, Burbekliai, Daugmaudžiai, Devynbalsiai, Devynakiai, Dienavagiai, Galvokai, Gyvakarai; Goželiškis, Mėšliai, Pikčiai, Skūpai, Pelėdnagiai, Pamatlindžiai, Kaupšikiai, Šunkepiai, Vištagerkliai, Vėžiakojai, Vanagai; Medsodžiai, Medsodės, Medinai, Medynos, Medėnai, Medeikiai, Mediškai, Medingėnai, Medžvalaikiai; Geniai, Gerviai, Gervėčiai, Gerveliai.“
Geriausia įrašyti į žemėlapį
Tardamas tuos vardus, kalbėjo geografė, pajauti, kokia ta mūsų tauta buvo.
„Ir dabar visus tuos vardus naikindami mes naikiname tautos buvimo šitoje teritorijoje ženklus. Lieka tuščia. Aišku, atsiras kitas vardas iš kito laikmečio. Tik ar jis bus tikrasis tos tautos vardas?“ – retoriškai klausė F. Kavoliutė.
Toks dalykas kaip vietovardžių saugojimas smarkiai priklauso ir nuo mūsų pačių – ne tik nuo valdžios priimamų sprendimų. Jeigu bus labiau asmeniškai domimasi tuo, kaip vadinosi vietovė, kur gimė, augo kiekvieno tėvai, seneliai, jeigu bus aiškinamasi, kas iš buvusių pavadinimų išliko, kas jau nebeminima, ir visa tai perduodama ateinančioms kartoms – tautos atmintis bus gyva.
Iš F. Kavoliutės sudarytos knygos matyti, kad tikrai yra žmonių, kurie labai jautriai prisimena kaimus, kuriuose buvo jų sodybos, augo vaikai. Randasi privačių iniciatyvų, apie tai galvoja ir seniūnijos. Vieni pastato koplytstulpį, kiti buvusio kaimo vardą užrašo ant akmens, jų vardais pavadina miestelių ar gyvenviečių gatves. Tačiau tokių ženklų neužtenka. Norint visa tai išsaugoti ateinančioms kartoms, reikalingi kai kurių galiojančių įstatymų pakeitimai, teigė F. Kavoliutė. Jos manymu, būtų svarbus įstatymas, kuris leistų išsaugoti dar esamus ir atkurti jau išbrauktus toponimus.
Keičiant vietovardžio pavadinimą, atkuriant išbrauktą, atkuriant žemės sklypų teritorijų ribas, iškyla daug juridinių kliūčių ir išlaidų gyventojams.
„Manau, jeigu sugebėjome atkurti valstybę, galime paskelbti ir restituciją tiems vardams, sudaryti tų vardų žemėlapį. Juk duomenys visi yra. Įrašymas tų vardų į žemėlapį – elementariausias atminimo ženklas – nei pūvantis, nei kitaip nykstantis. Mano supratimu, jeigu suvokiame, kokią katastrofą esame kaip bendruomenė patyrę, turėtume tas gyventojų neturinčias, negyvenamąsias vietoves prisiminti. Savo įstatymuose, registruose turėtume paskelbti dar vieną sąvoką – kad tai gyvenamoji ištuštėjusi vietovė, kurioje vykdoma ūkinė veikla. Ir viskas – tuomet ji atsiranda visuose dokumentuose, – įsitikinusi F. Kavoliutė. – Kai vietovardžiai žemėlapyje užrašyti, dedasi talmudas.“
***
„Lietuviai dabar išsikrausto iš senų užgyventų erdvių. Mačiau, kaip smagiai mano kaimo žmonės, išsikeldami į subendrintą Kalnujų gyvenvietę, degino, laužė, kapojo senus, šimtus metų tarnavusius ąžuolinius baldus, ratelius, stakles, neretai paveldėtas iš tėvų tėvų, pirko naujus greit išklersiančius stalus, kėdes, nuolat gendančius plastmasinius apyvokos daiktus, praradusius savo autorytę, juos kūrusių meistrų darbus ir pavardes. Jų amžius trumpas, tik tol, kol bus tinkami naudoti. Tada ir pagalvojau: su tais žmonėmis atsitiko baisus dalykas – jie prarado atmintį.“
Marcelijus Martinaitis „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010 m.)
Iš Filomenos Kavoliutės knygos „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“
