„Nepalikite mirštančiojo vieno. Būkite su juo. Mes visi išgyvename skirtingus gyvenimo etapus ir išeiname skirtingai. Nėra bendro patarimo visiems, bet reikia išmokti išgirsti mirštantį žmogų. Mirštantieji moko sveikuosius kelių dalykų: tiesos, amžinųjų vertybių ir gyvenimo tikslo“, – taip žurnalistės Rūtos Mikelkevičiūtės vedamoje televizijos laidoje apie mirštančius žmones kalbėjo pal. Mykolo Sopočkos vardo hospiso Vilniuje vadovė ir įkūrėja Michaela Rak. Ar mūsų gydytojai ir ligoninių vadovai supranta , kaip svarbu tikinčiam žmogui melstis šalia artimojo, kuris rengiasi keliauti į Amžinybę?
Beveik prieš metus Amžinybėn iškeliavo mano mama. Neturiu priekaištų dėl gydymo paslaugų kokybės. Tačiau pritrūko to, ką buvo lengviausia atlikti. Esu tikintis, katalikas, apie tikėjimą daug kalbėdavomės su mama, kartu melsdavomės. Todėl, kai pablogėjus mamos sveikatai teko ją guldyti į ligoninę, dvasiniai patarnavimai, dvasinė paguoda mamai tapo ne mažiau svarbūs, kaip ir kokybiška gydymo paslauga. Mačiau, kad malda ir dvasinė paguoda stiprina tiek mamą, tiek neišvengiamam išsiskyrimui guodžia bei ruošia ir mane.
Vieną dieną netikėtai gavau žinią, kad mamos būklė staiga pablogėjo ir ji perkelta į intensyvios terapijos ir reanimacijos skyrių. Kokia buvo mano nuostaba, kai šią žinią gavau ne iš ligoninės, o iš giminaitės, kuri tik tą dieną lankė mamą. Skambinu į ligoninę, klausiu: „Ar galiu skubiai aplankyti mamą?“ – „Ne, tik rytoj, lankymo valandų metu!“ Sutrikau. Padėjo žmona. Sako, su kunigu ligoninė privalo leisti aplankyti ligonį bet kuriuo paros metu. Skambinu dar kartą. Atsakymas – taip, galite atvykti. Skubiai ieškau kunigo ir kartu su šeimos nariais važiuojame į ligoninę. Atvykstame vėlai vakare, apie 21.00 val. Laukiame apie pusę valandos ir galų gale galime aplankyti ligonę, tik su sąlyga – turite 5 minutes, nes ligonė vežama skubiai operacijai. Mama be sąmonės. Meldžiamės, kunigas suteikia Ligonio patepimo sakramentą, nuodėmių atleidimą ir privalome skubiai išeiti. Klausiame: „Ar galime palaukti operacijos baigties, būti prie ligonės po operacijos, melstis ir galbūt palydėti ją į Amžinybę?“ Atsakymas – ne, tik rytoj po pietų, lankymo valandų metu, jeigu ligonė dar bus gyva.
Mama iškeliavo kitos dienos ryte. Taigi tas skubus ir trumpas apsilankymas su kunigu man ir kitiems šeimos nariams buvo paskutinė galimybė ją pamatyti dar gyvą.
Svarstau: ar nereikėtų iš anksto parašyti ir notariškai patvirtinti savo valią, kad, smarkiai pablogėjus sveikatai, artimieji skubiai mane gabentų namo, nes nenoriu iškeliauti į Amžinybę negyvų aparatų apsuptyje.
Praėjo keli mėnesiai. Galbūt reikėjo viskam leisti nugrimzti užmarštin? Visgi viduje nerimo klausimai: kodėl taip įvyko atsisveikinimas? Ar iš tiesų nebuvo galimybės su mama būti agonijos valandą? O kokia dabar būtų širdgėla, jeigu laimingo atsitiktinumo dėka nebūčiau sužinojęs apie mamos būklės pablogėjimą ir nebūčiau suspėjęs jos aplankyti ligoninėje? Juolab iš draugo sužinojau, kad Kauno klinikinėje ligoninėje jis turėjo galimybę savo draugą į Amžinybę išlydėti kartu su giminaičiais. Pradėjau svarstyti – o ką reikės daryti jeigu staiga pablogės kitų mano artimųjų sveikata, mano paties sveikata ir bus pasiūlyta naudotis tos pačios ligoninės, kurioje iškeliavo mano mama, paslaugomis? Ar man priimtina, kad vėl gali pasikartoti panaši situacija? O kokia situacija yra kitose Lietuvos ligoninėse?
Taigi nutariau pradėti oficialų susirašinėjimą. Atsakymas iš ligoninės – viskas gerai, mes teisūs, jokių atsiprašau. Maža to, pasirodo, kad ligoninės vadovybė sąmoningai vengia informuoti ligonius ir jų giminaičius apie papildomas galimybes aplankyti mirštantįjį bet kuriuo paros metu kartu su kunigu, nes – cituoju: „Ligoninės personalo pasiūlymai dėl dvasinių patarnavimų pacientams gali būti suprasti kaip neetiški arba nekorektiški...“?! Ar jau tikėjimas Lietuvoje tapo gėdingu dalyku? Kodėl ir kaip nekorektiškas gali tapti klausimas netikinčiam žmogui ar jam / jo artimiesiems yra svarbūs dvasiniai patarnavimai? Gal jau laikas slėpti ir Lietuvoje savo tikėjimą? Juk turbūt ne be reikalo vienas prekybos centras ne taip seniai iš savo reklaminių Lietuvos miestų nuotraukų trynė bažnyčių kryžius?
O dėl galimybės būti su mirštančiuoju – ar tai tik ligoninės vadovo nuostatų reikalas? Kodėl kitose ligoninėse tai įmanoma, o šioje ne? Ar brangių reanimacijos ir intensyvios terapijos palatų įrengimo šalutinis reiškinys būtinai turi būti žmogaus dvasinių poreikių nustūmimas į pašalį?
Kreipiuosi su papildomu laišku į Sveikatos apsaugos ministeriją. Atsakymą gaunu iš Bioetikos komiteto. Išvada – priekaištų ligoninei nėra. Na, tik gal reikėtų dar sugriežtinti informavimo telefonu tvarką, nes galimai buvo pažeista paskutinė Europos Komisijos Duomenų apsaugos direktyva. Ką gi – direktyva labai svarbu, o žmogaus dvasiniai poreikiai – nieko nereiškia – mirkite vieniši, tik svarbu, kad būtų prijungta pakankamai aparatūros, kuri tikrai labai greitai praneš personalui, kad atsilaisvino lova brangioje palatoje.
Liūdna, skaudu ir apmaudu. Svarstau: ar nereikėtų iš anksto parašyti ir notariškai patvirtinti savo valią, kad, smarkiai pablogėjus sveikatai, artimieji skubiai mane gabentų namo, nes nenoriu iškeliauti į Amžinybę negyvų aparatų apsuptyje. Tik brangiems advokatams reikės nepagailėti honoraro už paslaugą, nes, jeigu mano valia nebus tiksliai ir pilnai suformuluota, gali paaiškėti, kad mano artimieji pažeis kokią nors direktyvą, neleisdami man mirti ligoninėje.
Nežinau, ar šis mano tekstas pasieks politikų, sveikatos apsaugos sistemos valdininkų, ligoninių vadovų ausis ir širdis – argi tokie „niekai“ kam gali rūpėti, kai tiek rinkimų čia pat? Viliuosi, kad bent Lietuvos dvasininkai vis dažniau primins apie tai, kas yra svarbiausia mirštančiajam ir jo artimiesiems atsisveikinimo su šiuo pasauliu valandą.
