Turime užrakintų širdies ir sielos kertelių, į kurias bijome įžengti, kurios mums kelia baimę. Tačiau kai kas išdrįsta įžengti ir ten. Ne visi „hakeriai“ ar „įsilaužėliai” yra blogi. Šio trumpo pamąstymo autorė – Annalisa Teggi – šiandien nori padėkoti tam, kuris padeda pasiekti kiekvieną mūsų aš užkampį.
Pastebėjau, kad mano pašto dėžutė pilna žinučių, kaip pakeisti slaptažodį, kurį nuolat pamiršdavau. Manau, kad tai mums visiems būdinga. Yra begalė programėlių, svetainių, virtualių erdvių, kur lankomės, o kad į jas patektume, reikia slaptažodžio, to rakto… Ir tai turi būti saugus kodas, kurį turi sudaryti ir bent viena didžioji raidė, ir ypatingas simbolis, ir skaičiai… Kuo sudėtingesnis, tuo geriau. Tačiau paprastai mes jo nebeprisimename. Kartą buvau parduotuvėje ir man reikėjo skubiai pasitikrinti savo banko sąskaitą, nes bijojau, kad ji galėjo būti užblokuota. Niekaip nepavyko prisijungti prie banko svetainės, nes buvau pamiršusi slaptažodį, rašo Annalisa Teggi.
Keista… Pagalvojau: nesugebu patekti į erdvę, kuri yra mano. Kartojau šią frazę ir jutau, kad ji susijusi ne tik su mano elektroninės bankininkystės problema. Mintys skubėjo toliau, ir ėmiau galvoti, kad, be virtualybės, dažnai neturiu prieigos, raktų, kad pasiekčiau savąjį aš. Aš turėčiau būti svarbiausias savojo „aš“ vadovas, sako pasaulis, tačiau yra uždarytų mano širdies ir sielos kertelių, galbūt dėl mano baimės ten įeiti. Kaip sakė G. K. Chestertonas – aš“ yra labiau nutolęs nuo manęs, nei arčiausiai esanti žvaigždė. Šis, toks tikras, teiginys man kelia klausimą: tad kas gali įžengti ten, kur aš nepajėgiu? Kas įleis šviežio oro į kambarius, kurie uždaryti dėl nevilties, baimės ar nerimo?
Dievas yra artimesnis man, nei aš pats sau, rašė šv. Augustinas. Tad tai yra mūsų būdas sukurti autentiškiausią slaptažodį. Dievas turi prieigos raktą, kuris mane išgelbsti nuo atskirties nuo savęs, nuo savęs nepažinimo. Jis mane lydi, kad atverčiau visus kampelius, žengia pirma manęs į tas kerteles, kurių vengiu, kurių galbūt nelaikau pakankamai vertomis, kad jos būtų išgelbėtos, prisimintos, kad į jas būtų žvelgiama. Jis žino visus mano slaptažodžius ne todėl, kad lenda į kitų reikalus, bet todėl, kad turi tokį pat užsispyrimą, kaip įsilaužėlis: nėra mumyse kertelės, iš kurios jis norėtų būti išbrauktas, ir viskas mumyse verta išganymo, verta dangaus. (DŽ / Aleteia / Vatican News)
