Marcinkevičius




Tautodailininkas, pavergęs ąžuolą (teminis puslapis „Kasdienybės mozaika“)

Medis – neatsiejama gamtos dalis. Išmoningo meistro rankose jis įgauna naują formą ir naują gyvybę. Šiandien pasidžiaugsime vieno iš tokių auksarankių – Audriaus Brazausko – kūriniais. Medžio drožėjas nelinkęs apie save kalbėti, esą niekuo jis neypatingas, tačiau jo darbai byloja ką kita: tai talentingas, darbštus menininkas. Apie darbų meninę vertę byloja faktas, jog šis jaunas kūrėjas priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.

 „Jau mokykloje pamilau medį“

Drožyba A. Brazauskas „užsikrėtė“ dar besimokydamas Raseinių tuometinėje 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar tai Prezidento Jono Žemaičio gimnazija). Technologijų mokytojas ekspertas Kęstutis Bakutis, pastebėjęs vaikinuko domėjimąsi medžio darbais, ėmėsi jį globoti ir visaip skatino tobulėti. Šis pedagogas ir nukreipė pasirinkti medienos apdirbimo specialybę. Po studijų Telšiuose Audrius apsigyveno Mažeikiuose ir čia drauge su žmona Liuda bei dviem žaviais vaikučiais puoselėja savo sodybą, čia po dienos darbų ir įgyvendinami meniniai sumanymai.

„Jaučiu medžio šilumą“          

„Tai mano pomėgis, – pasakoja tautodailininkas. – Grįžus po darbo dienos medicininius baldus gaminančioje įmonėje, tiesiog rankos niežti, kaip norisi ką nors drožti.“ Kad tas nerimas vaisingas, byloja Audriaus darbai. O jie patys įvairiausi: skulptūros (kai kurios iš jų net 180 cm aukščio), dėžutės, interjero detalės, mediniai indai, žodžiu, viskas, kam tik galima pritaikyti medį. „Labiausiai mėgstu ąžuolą“, – prisipažįsta vyras, rodydamas savo kūrinių nuotraukas.

Deja, Mažeikiuose viešose erdvėse A. Brazausko darbų nepamatysime. „Daugiausiai bendraujame su Platelių menų centre besiburiančiais tautodailininkais, nors ateityje planuojame ir mūsų rajone plačiau drožybos meną pristatyti“, sako menininkas. Kad planai bus įgyvendinti, nekyla abejonių, nes kūrėjo dvasia nerimsta, ieško naujų išraiškos būdų, veržiasi išbandyti naujovių. Abu su žmona, taip pat tautodailininke, Viekšniuose mokėsi keramikos meno, ir juodosios, raugo keramikos dirbiniai, reikia pripažinti, taip pat jau puikūs. O dar ir kalvytės paslaptys viliojančios. Žodžiu, tikėtina, kad apie šiuos puikius žmones bus dar ne viena proga pakalbėti.

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode