Valdantieji konservatoriai ėmėsi iniciatyvos, kad Europos Vadovų Taryboje Lietuvai atstovautų ne prezidentas Gitanas Nausėda, o premjerė Ingrida Šimonytė.
Po pokalbių su politikais, diplomatais ir politikos ekspertais BNS pateikia svarbiausius argumentus už ir prieš siūlomas permainas.
Politinė tradicija.
Už permainas: Tradiciją reikia keisti, jei ji nėra naudinga valstybei. Dalia Grybauskaitė vietos Briuselyje nusipelnė dėl asmeninių kompetencijų. Lietuva nėra pirmoji Europos šalis, kur tokie ginčai sprendžiami įstatymo pataisomis arba Konstituciniame Teisme – taip buvo Lenkijoje, Rumunijoje ir Suomijoje, o dėmesys šiems klausimams rodo, kad Vyriausybei labiau rūpi europinė darbotvarkė.
Prieš permainas: Konservatoriai taiko dvigubus standartus, siekdami plėsti savo įtaką – jų remiamai D. Grybauskaitei patys užleido vietą Europos Vadovų Taryboje, o iš politinio oponento G. Nausėdos nori šią teisę atimti. Valstybės vadovų įgaliojimų derinimas priklausomai nuo asmenybių ar politinių priklausomybių nedera su Vakarų demokratijos tradicija.
Konstituciniai įgaliojimai.
Už permainas: Lietuvos santykiai su ES neturi būti laikomi užsienio politikos santykiais, nes ES skiriasi nuo klasikinių tarptautinių organizacijų sprendimų priėmimo tvarka ir jų vykdymu. ES kompetencija tiesiogiai susijusi su Vyriausybės vykdoma nacionaline politika, ES teisės aktus galima taikyti tiesiogiai, jie turi viršenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu. Net ir sprendžiant ES užsienio politikos klausimus premjero dalyvavimas nebūtų ydingas, nes pagal Konstituciją Vyriausybė užsienio politiką vykdo kartu su prezidentu. Prezidentas negali priklausyti politinei partijai, todėl nedalyvauja europinių partijų pasitarimuose, kurie dažnai rengiami ir prieš Europos Vadovų Tarybas, tai mažina prezidento, o kartu ir šalies įtaką.
Prieš permainas: Prezidentas turi konstitucinius įgaliojimus spręsti pagrindinius užsienio politikus klausimus. Europos Vadovų Taryba nustato ES bendrą užsienio ir saugumo politiką, ES yra tarptautinė organizacija – nors ir labai specifinė – todėl negalima nuneigti, kad tai yra užsienio politikos dalis, juo labiau, kad Lietuvoje ES klausimų koordinavimas patikėtas Užsienio reikalų ministerijai. Seimo ar Vyriausybės įvesti apribojimai vykti į Europos Vadovų Tarybą pažeistų prezidento konstitucines teises užsienio politikos srityje. Net jei svarstomi klausimai būtų vykdomosios valdžios reikalai, prezidentas gali juos spręsti, nes yra vykdomosios valdžios dalis, ministrai jam yra atsakingi. Rotuoti prezidentą ir premjerą priklausomai nuo klausimų praktiškai neįmanoma, nes sesijose būna skirtingų temų, Europos Vadovų Taryba yra politinis klubas, o vieno asmens dalyvavimas jame užtikrina tęstinumą. Rotacijos netaiko nė viena ES šalis. Partiškumo nereikia pervertinti, nes vadovai atstovauja valstybėms, ne partijoms, be to, pati I. Šimonytė nėra partijos narė.
Mandato klausimas.
Už permainas: Kuriant ES teisės aktus esminį vaidmenį atlieka Seimas ir Vyriausybė, o ne prezidentas. Europos Vadovų Tarybos sprendimai gali daryti didelę įtaką ES teisėkūrai. Lietuvos pozicijas tvirtina Seimas ir Vyriausybė, dėl prezidento autonomiškumo nėra galimybių užtikrinti, kad patvirtinto mandato būtų laikomasi, nes prezidentas nėra atskaitingas Seimui. Seimo statuto nuostatos sukonstruotos premjero dalyvavimui Europos Vadovų Taryboje.
Prieš permainas: Praktiniai klausimai dėl to, kaip prezidento įgaliojimai dera su Vyriausybės ir Seimo mandatu, sėkmingai praktiškai išspręsti D. Grybauskaitės prezidentavimo metu, įtvirtinus nuostatą ir praktiką, kad prezidentas vyksta su suderinta Lietuvos pozicija. Europos Vadovų Taryba nepriima teisės aktų, ji priima politinius sprendimus ir gaires, o tai dera su prezidento vaidmeniu. G. Nausėda gavo tautos mandatą, kai įveikė I. Šimonytę prezidento rinkimuose, o rinkimų kampanijos metu nė vienas iš jų neginčijo prezidento įgaliojimų Europos Vadovų Taryboje.
BNS nuotrauka
Informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.
