Pati viena Rusija nėra didelė grėsmė. Rusija su savo bendrininkais Vakaruose kelia rimtą pavojų. Kremlius nepasiuntė tankų į Interpolo būstinę Lione, kad priverstų tarptautinę policijos organizaciją naudoti savo „raudonųjų pranešimų“ sistemą Maskvos režimo kritikams persekioti. Rusija neokupavo „saulėtų vietelių šešėlio žmonėms“ – lengvatinių mokesčių zonų, itin svarbių tarptautiniam pinigų plovimui. Ji negrasino apšaudyti Volstrito arba Londono Sičio. Rusijos specialiosios pajėgos neįsiveržė į Vakarų žiniasklaidos redakcijas ir neprivertė jų skelbti su Kremliaus kibernetinių įsilaužimų operacijomis susijusios informacijos, pragaištingai paveikiančios visuomenės pasitikėjimą ir rinkimų rezultatus.
Ne, visa tai mes padarėme patys. Ir toliau darome. Rusija savo manevrais sugebėjo pasiekti, kad jos kandidatas Aleksandras Prokopčiukas taptų pagrindinis pretendentas užimti Interpolo prezidento postą, atsilaisvinusį, kai Kinijos tarnybos pagrobė anksčiau šias pareigas ėjusį Meng Hongwei.
Atrodo mažų mažiausiai keista, kad niekas iš Vakarų oficialiųjų veikėjų nenumatė, jog taip gali nutikti. Juk didelės, gerai valdomos Vakarų šalys neabejotinai galėjo suvienyti jėgas, kad sudarytų sąlygas šias svarbias pareigas užimti tinkamesniems kandidatams?
Nesikišimo strategija gerai veikia, kai sistema tvarkoma pagal protingas, visų pripažįstamas taisykles. Vyriausybės neturėtų kištis į baudžiamojo teisingumo sistemų detales, ir joms tikrai nederėtų skelbti arba blokuoti arešto orderių. Tai yra prokurorų ir teisėjų sritis. Tačiau kas nutiks, kai tokia šalis kaip Rusija (dabar arba Kinija – neužilgo) nuspręs naudoti šiuos įrankius aiškiai politizuotu būdu?
Šios taktikos žinomiausia auka yra Billas Browderis – buvęs finansininkas, kurio teisininkas Sergejus Magnitskis 2009 metais buvo mirtinai sumuštas viename Maskvos kalėjime. Ponas Browderis tapo įtakingas žmogaus teisių aktyvistas, tad Kremlius pamėgino prisegti jam besislapstančio nusikaltėlio etiketę.
Neseniai apsilankęs Ispanijoje jis buvo sulaikytas savo viešbučio kambaryje ispanų policijos, pateikusios lakonišką paaiškinimą: „Interpolas, Rusija.“ Laimei, ponas Browderis, palaikantis puikius ryšius su žiniasklaida ir teisininkais, buvo po kelių valandų paleistas. Browderis taip pat nurodo septynis ankstesnius atvejus, kai Rusijos valstybė siekė jo arešto ir ekstradicijos.
Vakarai į tai atsakyti nesugebėjo. Ar turėtume mėginti išmesti Rusiją ir Kiniją iš Interpolo? Ar turėtume pakeisti savo santykius su šia tarptautine organizacija? Ar turėtume įkurti naują organizaciją šalims, suprantančioms teisinės valstybės principus ir jų besilaikančioms?
Nė vienas iš šių klausimų neturi akivaizdžių arba lengvų atsakymų. Tarptautinis bendradarbiavimas baudžiamojo teisingumo srityje niekada nebūna tobulas. Net ir panašiai veikiančiose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose, teisinių sistemų ir prokurorų veiksmų laisvės skirtumai gali atvesti prie nesutarimų ir aštrių politinių ginčų.
Laikas atsisakyti įsivaizdavimo, kad Rusija ir Kinija yra normalios šalys, su kuriomis turėtume palaikyti įprastus diplomatinius ryšius. Jos turėtų būti laikomos piktavalėmis valstybėmis, panašiomis į Šiaurės Korėją ar Iraną.
Taip, jos yra didesnės, turtingesnės ir turi geresnių ryšių negu šie atstumtieji režimai. Mums reikia palaikyti su jomis ekonominius ir politinius kontaktus. Tačiau mums nereikėtų apgaudinėti savęs, su kuo turime reikalų: jos yra šalys, naudojančios pagrobimus ir žudymus kaip valstybės politikos priemones (beje, tas pats tinka ir Saudo Arabijai). Jos nesuinteresuotos laikytis tarptautinės sistemos taisyklių. Joms rūpi išnaudoti ir pažeidinėti šias taisykles savo politiniams tikslams. Kai tai suvoksime, įgysime galimybę apginti save – ir savo sąjungininkus.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
