Sujungus priklausomybės ligų centrus, keisis juose teikiamos paslaugos: žadama daugiau dėmesio tęstiniam gydymui, atsisakoma kodavimo. Be to, numatoma daugiausiai dėmesio skirti ne abstinencijų gydymui teikiant skubią pirminę pagalbą, bet tęstiniam gydymui, kurio kai kuriuose miestuose visai nebuvo galimybių gauti.
Vadovauti respublikiniam centrui paskirtas iki šiol tik Vilniaus priklausomybės ligų centrui vadovavęs psichiatras Emilis Subata interviu BNS pripažino, kad centruose trūksta personalo, tačiau tikisi, kad žmonių pavyks pritraukti pakėlus atlyginimus, pagerinus priklausomybės centrų pastatų būklę.
– Kaip funkcionuoja priklausomybės ligų centrai nubyrėjus daliai personalo? Seimo narys Antanas Matulas neseniai skelbė, kad kai kurie centrai beveik sunaikinti. Ar iš tikrųjų taip trūksta žmonių, kad centrai realiai negali veikti?
– Iš tikrųjų išėjo nemažai žmonių – 75 per visus penkis priklausomybės ligų centrus, iš jų šeši gydytojai, tai su tam tikromis problemomis susiduriame. Pavyzdžiui, Klaipėdoje dirba trys skyriai, kuriuose yra po pusę gydytojo etato, o Šiauliuose jau šią savaitę bus trys gydytojai, kurie dirba daliniu krūviu, tai yra du gydytojai po ketvirtuką ir viena gydytoja aštuntadaliu etato, dar kalbiname vieną gydytoją dirbti puse arba ketvirčiu etato. Panevėžyje liko trys gydytojai, išėjo vienas. Kaune ir Vilniuje kaip ir visas personalas liko.
Gydytojai yra aktualiausia, nes juos prisivilioti su mūsų atlyginimais yra sunkiausia. Ir tai aktualu ne tik mūsų įstaigai.
– Su kuo susijęs žmonių išėjimas?
– Keturi iš šešių išėjusių gydytojų buvo tarp 70 ir 80 metų amžiaus, tai tiesiog buvo galimybė jiems gauti šešių mėnesių išmoką, jie ja pasinaudojo ir išėjo iš darbo.
– Kaip jūs planuojate pritraukti naujų specialistų?
– Mes norėtume formuoti tą kryptį, kad būtų teikiamos paslaugos iš psichosocialinės reabilitacijos ir Minesotos programos. Gydytojų indėlis ten yra santykinai mažesnis, daugiau yra darbo psichologams, socialiniams darbuotojams ir ergoterapeutams. Mes nenorime dubliuoti psichiatrijos ligoninių arba toksikologijos centrų, kur teikiama būtinoji pagalba, tikimės daugiau formuoti tęstinį gydymą – kas vyksta po to, kai suteikiama būtinoji pagalba. Tęstinis gydymas yra naujų elgesio įgūdžių ugdymas, informacijos apie prieinamus pagalbos šaltinius teikimas, gerinamas bendradarbiavimas su įstaigomis, kurios teiks tolesnį gydymą: tai yra savivaldybės, psichikos sveikatos centrai, šeimos gydytojai, vaikų teisių apsaugos skyriai, probacijos tarnybos ir panašiai.
– Ar iki šiol jums tekdavo atlikti ir blaivinimo funkciją?
– Pavyzdžiui, Šiaulių priklausomybės ligų centras ir turėjo tik kelių dienų abstinencijos gydymą ir po jo išleisdavo pacientus atgal į gyvenamąją vietą ir jie vėl sugrįždavo. Tik tokia paslauga nėra pakankama. Mūsų supratimu, po abstinencijos gydymo turėtų būti tam tikras laikotarpis tęstinio gydymo, bent pora savaičių, arba keturios savaitės, jeigu kalbame apie Minesotos programą, kai leidžiama žmogui pagyventi šiek tiek kitoje aplinkoje, duodama galimybė suvokti savo ligą ir gauti elementarius atkirčius, kaip išvengti atkryčių.
– Bet ar yra pakankamai tarnybų būtinajai pagalbai, kurios jūs norite atsisakyti?
– Yra rajonų ligoninės, kuriose yra reanimacija. Ten teikiamos paslaugos apsinuodijus psichoaktyviomis medžiagomis. Tam tikrą abstinencijų gydymo kiekį mes galėsime teikti priklausomybės ligų centruose, bet tai neturėtų būti pagrindinė centrų funkcija. Abstinencijos gydymas matomas tik kaip galimybė įeiti į tolesnį – tęstinį – gydymą.
– Dar noriu šiek tiek grįžti prie personalo klausimo. Ministras A. Veryga buvo išsakęs priekaištų dėl labai didelio aptarnaujančio personalo skaičiaus, teigė, kad yra per daug valytojų, maisto išdavėjų ir panašiai. Ar susiskaičiavote, ar struktūra keisis?
– Susiskaičiavome ir to administracinio bei ūkinio personalo per visus centrus mažėja nuo 102 pareigybių iki 77 nuo lapkričio 1 dienos.
– Kokį atlygį siūlote besidarbinantiems medikams?
– Neturime kitos išeities kaip siūlyti aukštesnius nei vidurkis atlyginimus tam, kad jie ateitų į priklausomybės ligų centrą. Nes darbas su stigmatizuotais pacientais mažiau patrauklus. Biudžete kitiems metams darbo užmokesčiui yra 400 tūkst. eurų daugiau, jei lyginsime respublikinį priklausomybės ligų centrą su penkiais buvusiaisiais, iš jų dalis lėšų bus išeitinėms kompensacijoms, bet tam tikras pliusas bus biudžete darbo užmokesčiui, tai turėtų sudaryti prielaidas didinti darbo užmokestį.
– Pakalbėkime plačiau apie paslaugas, kurių priklausomybės centruose galima sulaukti. Visų pirma, kokių iki šiol teiktų paslaugų ketinate atsisakyti, ar liks, pavyzdžiui, nevienareikšmiškai vertinamas kodavimas?
– Kodavimas, dar vadinamas torpedavimu, buvo labai paplitusi paslauga kai kuriuose priklausomybės ligų centruose, yra sutartys tarp savivaldybių ir priklausomybės ligų centrų, pagal jas savivaldybės apmokėdavo šiuos moksliškai nepagrįstus gydymo metodus, kai per 10-15 minučių galima atlikti vadinamąjį kodavimą ir tuos viskas pasibaigdavo. Mes planuojame šitų metodų atsisakyti.
Kol kas mes darome analizę, kokios paslaugos yra teikiamos visuose centruose, įskaitant ir mokamas paslaugas, ir pabandysime suformuoti paslaugų asortimentą. Norėtume, kad visi centrai turėtų pagrindinį paslaugų paketą: tai yra alkoholinės abstinencijos gydymas, psichosocialinė reabilitacija arba Minesotos programa, antrinio lygio specializuotos priklausomybių psichiatrų konsultacijos palaikomajam gydymui ir farmakoterapija opioidiniais vaistais.
– Pastaroji paslauga yra vadinamoji metadono programa?
– Mes taip nevadiname, galbūt reikia sakyti pakaitinis gydymas, nes programa tarsi suponuoja, kad čia visiems taikoma tas pats. Iš tikrųjų tai individualizuotas gydymas.
Taigi pagrindinis paslaugų paketas turėtų būti visuose penkiuose priklausomybės ligų centruose. Iki šiol, kaip sakiau, Šiauliuose nebuvo psichosocialinės reabilitacijos arba Minesotos programos, ir Panevėžyje nebuvo. Tai tuose dviejuose miestuose reikės formuoti psichosocialinį gydymą.
– Centrų vadovai yra išsakę nusiskundimų dėl patalpų, kuriose tenka dirbti. Pavyzdžiui, Klaipėdos centras veikia keliuose bendrabučio aukštuose. Ar kas nors keisis?
– Iki šiol nebuvo tinkamo dėmesio priklausomybės ligų centrams, taip pat ir infrastruktūrai. Gal tai susiję ir su dideliu žmonių išėjimu, kadangi, kaip minėjote, patalpos apleistos, ir nėra greito sprendimo, kaip būtų galima padėtį ištaisyti. Klaipėdoje iš tikrųjų yra bendrabutinio pastato pirmas ir penktas aukštai, patalpos visiškai nepritaikytos. Mums reikės gauti higienos pasus norint pratęsti licenciją tais adresais, tai mes su nerimu laukiame to proceso. Klaipėdoje taip pat yra patalpos virš psichikos sveikatos centro, jos yra žymiai geresnės būklės.
Panevėžyje priklausomybės ligų centras yra šalia buvusio profilaktoriumo, kuris yra apleistas, kyla klausimų dėl jo ateities.
Jeigu kalbėtume apie Gerosios Vilties g. 3 pastatą Vilniuje, jis nėra renovuotas 25 metus ar daugiau. Jis priklausė Vilniaus savivaldybei iki 2013 metų ir niekaip nepateko į Europos Sąjungos infrastruktūros gerinimo programas. Taip pat turime vaikų ir jaunimo reabilitacijos pastatą Vilkpėdėje, tai yra medinis pastatas, kur sąlygos vaikams ir jaunimui reabilituotis yra nepalankios.
2014 metais buvo Sveikatos apsaugos ministerijos sprendimas investuoti į priklausomybės ligų centrų infrastruktūros gerinimą, buvo teisės aktas dėl socialinės atskirties mažinimo, bet nuo 2014 metų vasaros iki šių metų vasaros faktiškai tas procesas nejudėjo. Tikiuosi, kad ateityje kai kuriuose centruose bus galima pagerinti infrastruktūrą. Tačiau atviras klausimas lieka dėl Klaipėdos ir Panevėžio, ten investicijos gali būti rizikingos (…).
Mes galvojame, kad infrastruktūros pagerinimas ženkliai prisidėtų prie šitos srities destigmatizacijos.
– Apie pertvarką paskelbusi ministerija sakė, kad centrai galėtų būti didesne dalimi finansuojami per PSDF. Ką tai keičia?
– Skirtumas toks, kad kai kalbama apie medikų atlyginimų didinimą tai 8 proc., tai 10 proc., dabar kalbama apie didinimą 20 proc. kitais metais, tai nepaliečia priklausomybės ligų centrų, kadangi didina gydymo paslaugų įkainius, iš ko įstaigos gali mokėti didesnius atlyginimus, bet biudžetines įstaigas šita sistema aplenkia. Biudžetinis įstaigų finansavimas buvo vienas iš faktorių, kuris lėmė, kad priklausomybės ligų centrai buvo gerokai izoliuoti nuo visos sveikatos priežiūros sistemos.
Pavyzdžiui, neteikė informacijos taip, kaip visos kitos įstaigos „Sveidrai“ (Ligonių kasos informacinė sistema) apie suteiktas paslaugas, tik nuo 2014 metų mes pradėjome jungtis prie „Sveidros“. 2016 metais jau prisijungė visi centrai, bet suvedama informacija ne apie visas suteiktas paslaugas. Pavyzdžiui, pakaitinis gydymas apmokamas iš PSDF, tai jau priklausomai nuo opioidų yra suvedami duomenys į „Sveidrą“. Antrinės konsultacijos taip pat suvedamos. Bet, pavyzdžiui, priklausomų nuo alkoholio žmonių abstinencijos gydymas ar psichosocialinė reabilitacija – didžioji dalis paslaugų, kurios yra teikiamos Kaune, Klaipėdoje Šiauliuose ir Panevėžyje, visiškai nefigūruoja statistikoje ir gali iškraipyti bendrą vaizdą.
Taigi jei daugiau paslaugų būtų finansuojama iš PSDF, būtų teikiama informacija Ligonių kasai.
Be to, pagal įstatymus, jeigu asmuo yra draustas, jam turėtų būti apmokamos sveikatos priežiūros paslaugos iš PSDF. Draustų pas mus visuose priklausomybės ligų centruose yra 80-85 proc., bet Minesotos programa daug kur yra mokama ir tai sumažina prieinamumą. Jeigu ji būtų finansuojama iš PSDF, tai visiems apsidraudusiems ji taptų nemokama.
– Prieinamumą sumažina ir baimė, kad nebus išlaikytas anonimiškumas. Kiek dabar yra žmonės apsaugoti nuo informacijos apie juos paplitimo, kad jie galėtų būti ramūs, pavyzdžiui, dėl darbo susiradimo po reabilitacijos?
– Tikrai yra ta stigma, atėjusi iš labai senų laikų. Vis dar tradiciškai galvojama, kad priklausomybės ligų centrai valdo visą informaciją apie asmenis, turinčius priklausomybės ligų. Atsiradus respublikiniam centrui mes matome riziką, kad dar tik didės tas įsitikinimas, kad mūsų centras valdo informaciją, kurie žmonės gydėsi nuo priklausomybės ar yra priklausomi. Iš tikrųjų tai be galo daug įstaigų teikia gydymo paslaugas, imkime visas psichiatrijos ligonines, toksikologijos centrus, privačias gydymo įstaigas. Bet kažkodėl teismai, policija siunčia užklausas tik mums. Mus tai apsunkina, nes labai daug gaunasi biurokratinio susirašinėjimo, mes turime atsakinėti, kad toks žmogus pas mus negavo paslaugų, sakykime, pastaruosius penkerius metus.
Kažkodėl daugelis žmonių galvoja, kad egzistuoja kažkokia mistinė narkologinė įskaita, ir jeigu asmuo nori gauti vairuotojo pažymėjimą arba šaunamąjį ginklą, tai reikia užklausti priklausomybės ligų centro, ar jis nėra narkologinėje įskaitoje. Tai šitų dalykų seniausiai nėra.
Tai vienas iš mūsų tikslų – kad jeigu jau poliklinika suteikia leidimą vairuoti, ji neturi siųsti užklausos į priklausomybės ligų centrą arba turėtų siųsti į visas psichiatrijos ligonines ir daugybę kitų įstaigų. Iš tikrųjų tai, kad siunčia užklausas į mūsų centrą, tik sukelia apgaulingą saugumo jausmą, kad žmogus patikrintas, o iš tikrųjų jis gali būti praėjęs gydymą kitose įstaigose.
Arba būtų gerai, jeigu pirminė sveikatos priežiūra nustotų mums siųsti užklausas dėl visų norinčių vairuoti ar turėti ginklą, o turėdami gydytojus psichiatrus psichikos sveikatos centruose spręstų klausimą patys, o į mus kreiptųsi tik esant rimtiems įtarimams.
– Jeigu atsirastų PSDF apmokėjimas už daugiau paslaugų, būtų daugiau informacijos Valstybinės ligonių kasos statistikoje? Žmonės gali imti dar labiau jaudintis dėl anonimiškumo.
– Anonimiškumas yra svarbus ir tiek įstatymai, tiek Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktai sudaro sąlygas gauti paslaugas neatskleidžiant asmens tapatybės (…). Problema lieka tik ta, kad pagal teisės aktus už tokias paslaugas asmuo turi susimokėti.
Kai mokama iš PSDF, tai yra bendra sistemos dalis, ir kai kalbame apie pacientų duomenų konfidencialumą, jis privalo būti užtikrintas kaip bet kurioje kitoje ligoninėje. Informacija apie pacientą niekur jokiais būdais nepatenka be jo sutikimo.
– Ar, jūsų manymu, gydymasis pas jus yra kliūtis gauti vairuotojo pažymėjimą po to, kai gydymas baigiamas?
– Tokiais atvejais mes paciento prašymu duodame išrašą, kokias jis paslaugas gavo, sakykime, praėjo Minesotos programą, galime charakterizuoti, kad jis aktyviai dalyvavo, kad jam gerai sekėsi, kad apsilankė po to, buvo stebima stabili remisija. Šitą informaciją mes ir duodame. Ir čia priklauso pirminės sveikatos priežiūros centrams įvertini teigiamą patirtį, jeigu tokia yra, ir sudaryti galimybę gauti vairuotojo pažymėjimą ir panašiai.
Stigma yra galvoti, kad jei žmogus yra priklausomas, turi problemėlę, tai tada visam gyvenimui ir tik viskas sunkės.
– Ką jūs galvojate apie priverstinį gydymą?
– Manau, kad netiesioginis priverstinis gydymas labai reikalingas. Turiu galvoje, kai teismo sprendimu yra atidedamas laisvės atėmimas asmeniui paskiriant įpareigojimą gydytis pagal 75-ą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Tuomet asmuo privalo ateiti, gauti gydytojo ir kitų specialistų konsultacijas ir toliau pagal susitarimą tarp probacijos tarnybos ir gydymo įstaigos jam gali būtų siūlomos įvairios paslaugos.
Kitas netiesioginis priverstinis gydymas yra dalyvaujant vaiko teisių apsaugos skyriams, kai yra socialinės rizikos šeima ir vaiko teisių apsaugos skyrius įpareigoja prieš imdamasis sprendimų skirti vaikui globą vieną ar abu tėvus būti priklausomybės ligų specialisto priežiūroje. Tai trunka apie šešis mėnesius, jie tuo laikotarpiu privalo lankytis, yra tikrinami alkotesteriu, narkotikų testais, jiems gali būti siūlomos įvairios paslaugos, įskaitant ir Minesotos programą, tėvystės kursai.
Priklausomiems žmonėms yra reikalinga ta prievarta: ar iš teisėsaugos, ar iš vaiko teisių skyrių, ar iš darbdavio pusės.
– O kas yra tiesioginis priverstinis gydymas? Kokiais atvejais jo imamasi?
Priverstinis gydymas įstatymo numatyta tvarka galimas, kai yra grėsmė aplinkinių žmonių gyvybei arba paties žmogaus gyvybei, kai yra psichozės ar suicidai. Čia mes nelabai kuo galime prisidėti, mes matyt, galėtume prisidėti tik tęstiniame etape.
– Ar jūsų centras iki šiol padeda tik priklausomiems nuo narkotikų ir alkoholio? Gal šiandien jau reikia atsigręžti ir į, pavyzdžiui, priklausomybes nuo technologijų?
– Dirbame dar su patologiniu potraukiu lošimams, o kitos priklausomybės neturi tarptautinės ligų klasifikacijos kodų. Nėra numatyta diagnostinių kriterijų, negalime nustatyti medicininių diagnozių kol kas, tuomet reikia diagnozuoti kitus psichikos sutrikimus.
– Ačiū už pokalbį.
Autorė: Donata Majauskienė
Vilnius, lapkričio 19 d. (BNS).
Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo draudžiama.
