„Liko mažiau negu metai iki valstybės atkūrimo šimtmečio, ir turime grandiozinių planų greitai prisistatyti daug bet kokių skulptūrų. Vyriausybės programoje numatyti 26 paminklai. Tai yra siaubinga. Galima įsivaizduoti, kokio jie bus meninio lygio, jeigu mes kaip sovietmečiu bandysime sutilpti į penkmečio planus“, – tokiomis mintimis LRT KULTŪROS laidoje „Nes man tai rūpi“ dalijosi menotyrininkė Laima Kreivytė. Jai antrino ir skulptorius Robertas Antinis bei architektas Audrius Ambrasas, sakydami, kad paminklo idėja turi gimti visuomenėje, o ne būti tiesiog sukurta. Menotyrininkės Laimos Kreivytės teigimu, kiekvienas laikotarpis turi savo atminimo ženklų, ir jis kalba savo plastine kalba, medžiagų pasirinkimu.
„Tai, kas buvo senovės Graikijoje ar Romoje, dabar matome kino filmuose. Turime visai kitokį viešųjų erdvių suvokimą, visai kitaip suformuotus miestus, tad kodėl mums reikėtų statyti tokius paminklus, kurie buvo senovės Graikijoje, Romoje ar net XIX amžiuje?“ – diskusiją pradeda specialistė.
Jos teigimu, net jeigu miestuose yra XIX a. menančių ar dar senesnių įspūdingos architektūros pastatų, nebegyvename to laikotarpio mieste, nebestatome barokinių bažnyčių, tad kyla klausimas, kodėl turėtume orientuotis į tam tikro laikotarpio paminklus.
„Juk prisiminti reikia dabar, atmintis turi prasmę tik tada, jeigu aktualizuojame tai, ką prisimename. Jeigu mums tai netampa sava dabar, tai nebeturi jokios prasmės, nes pastatę tą paminklą užmirštame“, – įsitikinusi menotyrininkė.
Jos mintims pritaria ir architektas A. Ambrasas, sakydamas, kad paminklo idėja turi gimti visuomenėje, o ne padiktuota skulptorių. „Architektai pratę išpildyti visuomenės lūkesčius. Skulptoriai – taip pat, nors kartais jie mėgsta susireikšminti ir galvoja, kad suteikia visuomenei idėją, o man atrodo, kad visuomenė turi idėjų, vizijų, ir paskui architektūra, skulptūra jas tarsi iliustruoja, išreiškia. Kai kalbame, kodėl neturime idėjų skulptūrai išreikšti, tai gal tiesiog visuomenėje nėra idėjų, vizijos, to vežančio dalyko, kuris inspiruotų ko nors nauja sukūrimą?
Šiuo metu kalbama apie paminklą arba monumentą Lukiškių aikštėje, kuris suvienytų tautą. Bet ar įmanomas toks dalykas? Manau, kad vieninga tauta gali pastatyti paminklą, o ne atvirkščiai – paminklas suvienyti tautą. Tai, ko nespėta padaryti iškart po vienybės bangos, vėliau padaryti labai sunku. Tiek estai, tiek lietuviai pavydi latviams, kurie pasistatė įspūdingą nepriklausomybės paminklą su trimis žvaigždėmis Rygoje, ir jiems laisvės paminklo vizija yra tokia. Jei Lietuvos sostinė būtų likusi Kaune, gal ir problemų būtų mažiau, nes Kaunas pasistatė paminklą laisvei, visa tai sukūrė, o kai sostinė persikėlė į Vilnių, tarsi filmą reikia atsukti atgal, bet jis nebesisuka“, – svarsto architektas.
L. Kreivytės manymu, grupei žmonių nuspręsti, kokie yra visos Lietuvos poreikiai, labai drąsu. „Drąsu manyti, kad visa šalis įsivaizduoja, jog geriausias būdas paminėti Lietuvos šimtmetį yra pastatyti Vytį Lukiškių aikštėje. Kyla klausimas – gal reikėtų nustoti viską spręsti baigtinėmis paminklinimo formomis? Kas sugalvojo, kad geriausias būdas yra ką nors įpaminklinti? Kodėl tuščia erdvė mums kelia tokį siaubą? Kodėl mes bandom bėgti kaip akis išdegę? Liko mažiau negu metai iki valstybės atkūrimo šimtmečio, ir mes turime grandiozinių planų greitai prisistatyti daug bet kokių skulptūrų.
Vyriausybės programoje numatyti 26 paminklai, ir tai yra siaubinga. Galima įsivaizduoti, kokio jie bus meninio lygio, jeigu mes kaip sovietmečiu bandysime sutilpti į penkmečio planus. Bus taip, kaip atsitiko Lenkijoje su Jono Pauliaus II paminklais kiekvienoje bažnytėlėje. Ten yra tokių kurioziškų atvejų, kad, manau, niekas neapsidžiaugtų iš tikrųjų pamatęs tuos paminklėlius“, – vyriausybės planus kritikuoja menotyrininkė.
L. Kreivytė svarsto, kad jei dėl Lukiškių aikštės paminklo buvo skelbta tiek konkursų ir visi jie neatnešė jokios naudos, galbūt nebūtų pats kvailiausias sprendimas tiesiog tą aikštę sutvarkyti ir palikti. „Ar būtinai reikia įsmeigti kokį nors ženklą, idėjinį vektorių? Tarsi ir patys nesame pakankamai pilietiški ir be to ženklo nesusiorientuotume“, – dėsto specialistė.
Skulptoriaus R. Antinio manymu, šiuolaikiniai paminklai nebūtinai turi būti tipinės skulptūros, kurias statydavo prieš šimtą ir daugiau metų.
„Toks ženklas man primena imperinius laikus, kai statydavo vertikalius obeliskus. Jie gyvavo iki XX a. Ir dabar ant kai kurių kapų statomas obeliskas, o viršuje – žvaigždė. Tačiau dabartinėje sampratoje paminklas gali būti ne tik vertikalus ar horizontalus kūnas, bet net ir duobė, negatyvinė forma. Forma, pats mąstymas pasikeitė, bet kalbama ne apie formą. Pirmoje vietoje – pasikeitęs santykis tarp suvokėjo ir paminklo.
Ankstesnį santykį galima nusakyti labai paprastu pavyzdžiu: Londone paminklas būdavo pompastiškai į viršų kylantis obeliskas su paauksuotomis skulptūromis ir pasakojimais, ką vaizduojamas herojus nuveikė, ir visa tai dar aptverta tvora. Tai – pavyzdys prieš 100 metų. Šalia jo šimto metrų atstumu yra paminklas princesei Dianai, į kurį galima įmerkti kojas. Ratu judantis vanduo sueina su landšaftu, vanduo čiurlena, atsitrenkia į visus nelygumus... Kiek ten yra pasakojimo, kiek yra santykio... Noriu pasakyti, kad santykis yra pasikeitęs. Anksčiau paminklas būdavo žiūrimas iš išorės, o dabar į paminklą galima įeiti. Paminklai visų pirma yra ne ten, kur jie stovi, o galvose, mąstyme“, – įsitikinęs skulptorius.
Šiai nuomonei pritarianti L. Kreivytė teigia, kad mūsų atveju nesistengiama pažvelgti į paminklo idėją giliau – į tai, ką vaizduojami žmonės galvojo. „Kodėl susikoncentruojame į asmenybę? Taip, Jonas Basanavičius buvo šviesulys. Jis įsteigė „Aušrą“, įsteigė mokslo draugiją. Tai – dideli darbai. Argi ne svarbiau yra tęsti tuos dalykus, argi ne svarbiau yra atkreipti dėmesį į mokslą, laikraščius? Kodėl nesukurti vietos, kur žmonės visuomet nemokamai galėtų rasti naujos kultūrinės spaudos – imkite ir švieskitės. Pažvelkime į paminklus plačiau“, – ragina specialistė.
Nuotrauka: Jono Basanavičiaus skulptūra
