Pokalbis su Europos Parlamento nare dr. Laima Andrikiene
Praėjusią savaitę Europos Parlamento plenarinėje sesijoje Strasbūre daugiausia dėmesio sulaukė ES saugumo ir gynybos klausimai. Rezoliucijos dėl padėties Sirijoje, Baltarusijoje, dėl ES santykių su Turkija ir pranešimas dėl ES strateginės komunikacijos, siekiant neutralizuoti prieš ES nukreiptą trečiųjų šalių propagandą – visi šie dokumentai sėkmingai priimti daugumos europarlamentarų balsais. Jų rengimo ir priėmimo procese aktyviai dalyvavusi EP Saugumo ir gynybos pakomitečio narė Laima Andrikienė sutiko pasidalinti svarbiausiomis plenarinės sesijos naujienomis.
Daugybė strateginės reikšmės dokumentų per vieną trumpą Europos Parlamento plenarinės sesijos savaitę. Ar galima sakyti, kad Europos Sąjunga imasi ryžtingiau spręsti savo saugumo ir gynybos klausimus?
Neabejotinai. Darbotvarkėje buvo ir tebėra ne tik padėtis Sirijoje ir Baltarusijoje, bet ir EP rezoliucija dėl ES bendrosios gynybos politikos, ES-Turkijos santykių, taip pat dėl ES kovos su dezinformacija ir priešiška propaganda, nukreipta prieš ES ir skleidžiama trečiųjų šalių. Neatidėliojant svarstyti šiuos klausimus, priimti sprendimus, imtis veiksmų juos įgyvendinant Europos Sąjungą verčia pats gyvenimas, ES saugumo situacija. Nepadaryti darbai, pavėluotos reakcijos į svarbius įvykius ir reiškinius, klaidos, nuolaidžiavimas agresoriams, vienybės stoka – viso šito „gėrio” susikaupė tokia kritinė masė ir sukūrė tokią saugumo situaciją, kad kito pasirinkimo ES nebeturi. Reikia ne tik gintis – būtina apsiginti. NATO „skėtis“ yra, bet ar normalu, kad ES sienas saugo Turkija, kuri nėra ES narė? Ar normalu, kad šimtatūkstantines pabėgėlių minias, traukiančias į Europą, kontroliuoja ir stabdo ne ES sienų apsaugos tarnybos, o Turkija (žinoma, ne už ačiū)?
Sugriuvus SSRS ir pasibaigus Šaltajam karui ES atsipalaidavo, kaip dabar matyti – per anksti. Jau kelerius metus mūsų kaimynystėje vyksta karai, užpuolamos tos valstybės, kurios aktyviai siekia narystės ES ir NATO ir „pavojingai“ priartėja prie savo tikslo. Todėl Rusijos ir IS (Islamo valstybės) propagandą ir dezinformaciją, nukreiptą taip pat ir prieš ES, būtina ne tik stebėti ir analizuoti – iš ES tikimasi gerokai daugiau, t. y. atitinkamo, stipraus atsakymo. Tam reikia geresnės koordinacijos tarp ES valstybių narių, nuolatinės stebėsenos, iš kokių šaltinių finansuojama Europos Sąjungai priešiška propaganda. Be to, būtinas sustiprintas bendradarbiavimas tarp ES valstybių narių žvalgybų, išsaugant kiekvienos jų autonomiškumą, siekiant efektyvaus informacijos rinkimo bei valstybinių paslapčių apsaugos. Būtinos ir investicijos į visuomenės švietimą, kuris turėtų padėti ES piliečiams susiorientuoti milžiniškame informacijos sraute ir kritiškai vertinti visą gaunamą informaciją. Be to, kiekvienoje valstybėje ir visoje ES turime rasti finansinių išteklių šiems darbams finansuoti. Mums, Europos Sąjungai ir NATO, mūsų partneriams ES rytinėje kaimynystėje paskelbtas informacinis karas. Tas karas vyksta ir turi savo kainą. Kai kalbu apie informacinį karą, turiu galvoje visas jo formas, atviras ir paslėptas: kaip dezinformacijos ir propagandos kanalai naudojami tradicinė medija, socialiniai tinklai (mūsų taip mėgstami facebookai), mokyklinės programos, politinės partijos ES viduje ir už jos ribų, išnaudojamos socialinės įtampos, net menkiausios mūsų nesėkmės.
ES įvaizdis dabar jau kitoks, skirtumas pastebimas ir plika akimi. Kai atvykstu į Europos Parlamentą Strasbūre, kas rytą krenta į akis gelžbetoniniai atitvarai, užtvėrę įėjimą į Europos Parlamentą, apsodinti sezoninėmis gėlėmis. Jie atsirado prieš keletą metų, anksčiau jų nebuvo. Nes jų nereikėjo. Kitas vaizdas ir ant parlamento stogo, ant kurio dabar puikuojasi saugumą turintys užtikrinti įrenginiai. Tuo tarpu 2004-aisiais ir vėliau, Lietuvos narystės ES pradžioje, ant parlamento stogo susirinkdavome švenčių proga, ten augo berželiai, stovėjo poilsiui pastatytos kėdės... Pasakoju visa tai, nes ES smarkiai pasikeitė. Anksčiau tai buvo sėkminga, savimi pasitikinti, didesnių iššūkių sugebanti išvengti turtingų valstybių sąjunga, neturinti precedento pasaulyje, kitų valstybių siekiamybė, o dabartinė ES – niekas kitas, kaip Europos tvirtovė, su pylimais, tik moderniais, su barikadomis, tik apsodintomis gėlėmis...
Pranešimui dėl ES strateginės komunikacijos, siekiant neutralizuoti prieš ją nukreiptą trečiųjų šalių propagandą, buvo pritarta, tačiau tarp europarlamentarų netrūko pasisakančių priešiškai. Kodėl šiuo klausimu sunku susitarti?
Netrūko ne tik debatuose pasisakančių priešiškai – balsavimo rezultatai rodo, kiek daug buvo balsavusių prieš šį dokumentą! 304 už, 179 prieš ir 208 susilaikė (nepalaikė dokumento ir jame surašytų rekomendacijų), kai iš viso Europos Parlamente – 751 narys. Kitaip sakant, pranešimo nuostatas palaikė mažiau nei pusė dalyvavusiųjų balsavime – kaip jums toks rezultatas? O tie, kas klausėsi ir girdėjo visus debatus, galėjo ir širdies smūgį gauti, ypač ES valstybių piliečiai iš Rytų ir Vidurio Europos. Kremliaus politikos ir propagandos gynėjų buvo tiek daug, kad kartais sunku buvo tikėti, kad visa tai vyksta Europos Parlamente, svarbiausioje ES institucijoje, kurioje dirba tiesiogiai ES piliečių išrinkti atstovai.
Klausiate, kodėl taip yra? Atsakymas paprastas: Europos Parlamentas yra šiandieninės ES ir jos nuotaikų atspindys, tarsi veidrodis. Dalis europiečių neįžvelgia pavojų nei dėl Rusijos vykdomo karo Ukrainoje ir Sirijoje, Krymo aneksijos ir okupacijos, nei dėl Rusijos įvykdytos Gruzijos žemių okupacijos, nepastebi Rusijos provokacijų ir grasinimų NATO ir Europos Sąjungai. Didžioji dalis visuomenės nemato, negirdi, negalvoja, nes, kaip madinga sakyti, politika man nerūpi, politikoje aš nedalyvauju... Kas jiems ta Ukraina, Moldova, Gruzija, Rusijos bombos, krintančios ant sirų ligoninių, moterų ir vaikų...
Kaip manote, kokie yra ES priešiškos propagandos tikslai? Siekiama pasėti nepasitikėjimą pačia ES jos viduje, taip pat tarp jos rytinių kaimynų?
Apskritai visos propagandos tikslas yra revanšas ir naujos pasaulio tvarkos siekis, kuriame būtų kiti galios centrai. Tam tikslui pasiekti labai tiktų nukraujavusi, jos narių paliekama ir ekonomiškai silpna Europos Sąjunga, bedantė NATO, prorusiška ES rytinė kaimynystė. Tam tikslui pasiekti tinka ir „draugiška administracija“ Jungtinėse Valstijose. Tikslo siekiama pasitelkiant įvairias priemones, priimtini net karai, nes vadovaujamasi principu: tikslas pateisina priemones. Kremlius nenori susitaikyti su demokratine tvarka Europoje, jam norisi dominuoti ir diktuoti. Todėl siekiama revanšo, o SSRS suirimas pateikiamas kaip didžiausia 20 a. katastrofa, nuosekliai veikiant, kad būtų atkurta Rusijos imperija, bent jau buvusios SSRS ribose. Tam labai tinka ir nacionalizmo kaip valstybinės politikos skatinimas V. Putino Rusijoje.
Dėl to paties tikslo siekiama pakirsti pasitikėjimą mūsų sukurtomis struktūromis saugumui Europoje garantuoti, turiu galvoje NATO ir Europos Sąjungą. Dėl to paties tikslo siekiama silpninti ir nukirsti mūsų ryšius su svarbiausia ES strategine partnere JAV. Ne kartą esu rašiusi ir kalbėjusi, kaip aršiai būsimas ES–Kanados bei ES–JAV laisvosios prekybos sutartis, antruoju atveju net deryboms neprasidėjus, puolė ir puola Rusija ir Kinija, visokio plauko „antiglobalistai“, dažnai maitinami iš tos pačios saujos.
Tiems patiems tikslams tarnauja dar vienas Rusijos išbandytas instrumentas – įšaldyti konfliktai Rytų partnerystės valstybėse. Turiu galvoje atkirstą Padnestrę Moldovoje, Nagorno Karabachą Azerbaidžane. O pastaraisiais metais tapome Gruzijos ir Ukrainos užpuolimo, šių valstybių teritorijų – Abchazijos bei Pietų Osetijos, taip pat Rytų Ukrainos ir Krymo – atplėšimo, okupacijos ir aneksijos liudininkais. Europa ir NATO laiku nesiėmė tinkamų priemonių, ir rezultatą matome. Jei nebus sustabdytas, Kremlius nesustos. ES ir JAV sankcijos yra gerai, bet jos menkos, vos jaučiamos. Tai viso labo signalo pasiuntimas Kremliui, kad tai, ką Ukrainoje daro Rusija, mums nepatinka. Tik tiek. O Rusijos propaganda paprastiems rusams nepavargdama aiškina, neva vakariečių sankcijos nukreiptos prieš paprastus rusus ir Rusiją. Ir didelė dalis rusų, pasak M. Chodorkovskio, tuo tiki.
Kada tai prasidėjo? Ar galite detaliau paaiškinti tokio dabartinių Kremliaus šeimininkų elgesio priežastis?
Apie tai ir kalbame. Paprastai pasakius, suirus SSRS vienas subjektas – Rusija – nesusitaikė su SSRS suirimo faktu ir jo pasekmėmis. Turiu galvoje V. Putino Rusiją. Todėl siekiama revanšo.
Pastaruosius dvidešimt penkerius metus, pasibaigus Šaltajam karui, Europa gyveno palyginti ramiai, be karų, marų, perversmų. Įvyko ne viena ES plėtros banga, vietoje buvusių penkiolikos ES sudaro 28 valstybės narės. Kad tai taptų įmanoma, pirmiausia turėjo žlugti Sovietų Sąjunga. Aš dar nepamiršau, kiek baimės ir gąsdinimų buvo tuomet Vakaruose. Neva ne tik Europoje, bet visame pasaulyje prasidės baisi suirutė, jei SSRS žlugs, o didysis reformatorius M. Gorbačiovas pasitrauks ar bus patrauktas. Buvome gąsdinami, kad Ukrainai tapus branduoline valstybe įvyks kažkas baisaus, kad tik SSRS gali suvaldyti situaciją. Dabar tai skamba juokingai, o tada šiuos argumentus vartojo rimti dėdės su ūsais, politikai ir politologai abiejose Atlanto pusėse. O SSRS tiesiog suiro, ir tai įvyko taikiu būdu, be kraujo praliejimo ir represijų, teisiškai teisingai ir SSRS Konstitucijos, ir tarptautinės teisės požiūriu.
Jau artimiausią savaitę žymėsime svarbią datą – Belovežo susitarimo pasirašymą. Tiems, kurie gimė po 1990 m. Kovo 11-osios, primenu: 1991 m. gruodžio 8 d. Belovežo girioje Borisas Jelcinas ir Genadijus Burbulis Rusijos Federacijos vardu, Stanislavas Šuškevičius Baltarusijos SSR vardu, Leonidas Kravčiukas Ukrainos SSR vardu pasirašė dokumentą, kuriame juodu ant balto parašyta: SSRS kaip tarptautinės teisės subjektas ir geopolitinė realybė liaujasi egzistuoti. Po to SSRS pirmajam ir paskutiniajam SSRS prezidentui M. Gorbačiovui neliko nieko kita kaip atsistatydinti, jis tai padarė gruodžio 25 dieną. O gruodžio 26 d. SSRS nebeliko. Ir, kaip jau sakiau, nepaisant visų gąsdinimų, tai įvyko taikiu būdu. Kiek išminties ir pastangų reikėjo, kad SSRS būtų „sutvarkyta“ tokiu būdu?!
O mes su jumis ar suvokiame, kad sulaukėme SSRS žlugimo 25-mečio? Štai jubiliejus, kurį verta minėti ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, visame pasaulyje.
(Bus daugiau)
Kalbino Vytautas Raškauskas
Martin Lahousse nuotrauka
