Gailestingumas Šventajame Rašte yra svarbiausias žodis Dievo veikimui mūsų atžvilgiu nusakyti. Jis ne tik tikina mus mylįs, bet ir padaro savo meilę regimą bei apčiuopiamą. 

Meilė išties niekada negali būti abstraktus žodis. Pačia savo prigimtimi ji yra konkreti – kasdienėje veikloje pasireiškiantys ketinimai, nuostatos ir elgsenos. Dievo gailestingumas yra jo atsakomybė už mus. Jis jaučiasi atsakingas, t. y. trokšta mums gėrio, nori matyti mus laimingus, kupinus džiaugsmo ir giedrumo. Tokiomis pačiomis bangomis turėtų sklisti ir gailestingoji krikščionių meilė. Kaip myli Tėvas, taip myli ir jo vaikai. Kaip Jis yra gailestingas, lygiai taip ir mes pašaukti būti vienas kitam gailestingi.

Palyginimuose apie gailestingumą Jėzus Dievo prigimtį atskleidžia kaip Tėvo, kuris niekada nenurimsta, kol atjauta bei gailestingumu neišsklaido nuodėmės ir nenugali atmetimo.

Iš šių palyginimų geriausiai žinomi trys: apie paklydusią avį, apie pamestą drachmą ir apie tėvą bei du jo sūnus (Lk 15, 1–32). Šiuose palyginimuose pirmiausia pabrėžiamas Tėvo džiaugsmas atleidimo akimirką. Tai – Evangelijos ir mūsų tikėjimo šerdis, nes gailestingumas pateikiamas kaip visa nugalinti, širdį meilės pripildanti ir atleidimu paguodžianti jėga.

Žvelgdami į Jėzų ir jo gailestingąją meilę, regime Švenčiausiosios Trejybės meilę. Užduotis, Jėzaus gauta iš Tėvo, buvo pilnatviškai apreikšti Dievo meilės slėpinį. „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8. 16), – pirmą ir vienintelį kartą visame Šventajame Rašte patvirtina evangelistas Jonas.

Nes jo gailestingumas amžinas“: šis priegiesmis nuskamba po kiekvienos 136-osios psalmės, kurioje pasakojama Dievo apreiškimo istorija, eilutės. Gailestingumo galia visi Senojo Testamento įvykiai kupini gilios išganomosios reikšmės. Gailestingumas Dievo santykio su Izraeliu istoriją paverčia išganymo istorija.

„Jeruzale, nusivilk savo gedulo ir skurdo drabužį, apsivilk amžinu Dievo šlovės grožiu. Atsistok aukštumoje, pažvelk į rytus ir pasižiūrėk į savo vaikus, surinktus iš rytų ir vakarų Šventojo žodžiu ir džiūgaujančius, nes Dievas atsiminė juos“ (Bar 5,1-5), - šiuos džiaugsmo sklidinus žodžius Dievo įkvėptas autorius Baruchas skyrė iš Babilono į Jeruzalę grįžtantiems tremtiniams. Žmonės, ilgus metus vargę tremtyje, buvo pilni džiaugsmo, nes pagaliau išsipildė jų svajonė pamatyti tėvų žemę ir mylimą Jeruzalę.

Artėjant Gailestingumo jubiliejaus pradžiai visame pasaulyje ganytojai kreipiasi į tikinčiuosius, kviesdami švęsti kartu, pergalvodami ir permąstydami ką Gailestingumo jubiliejus reiškia jų kraštams, jų istorinei situacijai.

Lapkričio gale viešą laišką Gailestingumo metams paskelbė didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčiukas, Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios galva. Nors pasaulinėje žiniasklaidoje Ukraina jau seniai atsidūrė antrame plane, tačiau konflikto paūmėjimo grėsmė didelė, kaip tai pakartojo ir NATO generalinis sekretorius dar šį trečiadienį, gruodžio 2-ąją: Rusijos remiami sukilėliai neatitraukė savo pajėgų, kaip buvo susitarta.

Šventųjų metų tradicijos gilios. Jos tęsiamos rengiantis ypatingiems Šventiesiems Gailestingumo metams. Šventųjų durų patikrinimo apeigos, vadinamosios „Recognitio“, kaip įprasta, jau įvyko tokias duris turinčiose keturiose pagrindinėse Popiežiškosiose bazilikose Romoje: Šv. Petro bazilikoje Vatikane, Šv. Pauliaus už miesto mūrų bazilikoje, Didžiojoje Marijos bazilikoje ir Romos katedroje Šv. Jono bazilikoje Laterane. Pagal Romoje galiojančią tradiciją, užbaigiant Šventuosius metus šių bazilikų Šventosios durys užmūrijamos iš vidaus. Tad prasidedant naujiems Šventiesiems metams, kad Šventąsias duris būtų galima atidaryti, išardomas jas dengiantis mūras. Pagal seną paprotį, plytų mūras būdavo nugriaunamas tiesiog per Šventųjų durų atidarymo iškilmę. Tačiau 1975 metais per eilinius Šventuosius metus atidarant Šventąsias duris, prie slenksčio nukritusi plyta vos nekliudė pal. popiežiaus Pauliaus VI.

Kiekvienais metais antrasis ir trečiasis Advento sekmadieniai mums pasakoja apie Jono Krikštytojo veiklą Pajordanėje. Su kuo galėtume palyginti Joną Krikštytoją šių laikų supratimu? O ką, jei jį pavadintume dievišku kurjeriu? Žmogumi, kuris neša ir perduoda žinią iš aukštybių? Visiems Evangelistams Jonas Krikštytojas pasirodė nepaprastai svarbus. Nė vienas Evangelistas Krikštytojo skelbto dieviško pranešimo apie atsivertimą krikšto nuodėmėms atleisti nepraleido savo raštų gausume, o kaip tik išskyrė ir parodė Jono dieviškos žinios svarbą ir vertę.

Šventoji Barbora – katalikų šventoji ir Nikomedijos (Bitinijoje) kankinė. Šv. Barboros šventė – gruodžio 4 d.

Pašaukimas – Dievo skambutis į duris ir kvietimas įsileisti Jį į svečius. Viešpats netikėčiausiais ir paprasčiausiais būdais prašosi būti įleistas į mūsų visų kasdienybę – gyvenimą. Kokią skambučio melodiją per popiežių Pranciškų Jis parenka mums 2015–2016 metais? Gailestingumo! Parenka ir ragina nuo šių metų gruodžio 8-osios, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės, iki  2016 metų lapkričio 20-osios – Kristaus, Visatos Valdovo iškilmės, veikliai ir vaisingai išgyventi Ypatingojo gailestingumo jubiliejaus metus.

Pro Šventąsias duris įeisime kupini dėkingumo už tai, ką Bažnyčia gavo, ir jausdami atsakomybę dėl mūsų laukiančios užduoties. Žengsime visiškai pasitikėdami, kad mus lydi prisikėlusio Viešpaties, ir toliau palaikančio mus mūsų kelionėje, jėga. 

„Dievui būdinga rodyti gailestingumą, būtent juo reiškiasi jo visagalybė“. Šie šventojo Tomo Akviniečio žodžiai liudija, kad dieviškasis gailestingumas yra ne silpnumo ženklas, bet Dievo visagalybės savybė. Kaip tik todėl liturgijoje viena seniausių pradžios maldų meldžiamės tardami: „Dieve, tu savo visagalybę labiausiai parodai pasigailėdamas ir atleisdamas“. Dievas žmonijos istorijoje visados bus artimas, besirūpinantis, šventas ir gailestingas.

Artėjant Gailestingumo jubiliejui, popiežius Pranciškus davė interviu oficialiam jubiliejaus leidiniui „Credere“. Atsakydamas į klausimą, kas paskatino pabrėžti būtent Gailestingumą, popiežius priminė, kad šią temą Bažnyčioje akcentavo jau Paulius VI, Jonas Paulius II ją dar labiau išplėtojo. Popiežius Pranciškus kalbėjo apie Dievo Gailestingumą savo pirmosios Viešpaties Angelo maldos metu, tai kilo iš vidaus, paskatino Šventoji Dvasia. Akivaizdu, kad pasauliui reikia gailestingumo, užuojautos.

Pirmadienio rytą popiežius aukojo šv. Andriejaus liturginės šventės Mišias Bengio sporto stadione „Barthelemy Boganda“. Stadionas pavadintas pagal tautos patriarchu tituluojamą pirmąjį vietinį Centrinės Afrikos respublikos katalikų kunigą ir politiką, kuris trumpai prieš nepriklausomybės paskelbimą ėjo prezidento pareigas, jo mirties metinių diena paskelbta nacionaline švente.

Gruodžio 13 d. Kviečiame dayvauti Jubiliejinių gailestingumo durų atvėrime Telšių katedroje, Žemaičių Kalvarijos bazilikoje ir Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės bažnyčioje

Mieli ir Brangūs tikėjimo Bendrakeleiviai,

Prasidedantys jubiliejiniai Dievo Gailestingumo metai kviečia mus į glaudesnį ryšį su Dievu ir patirti iš Jo meilės teikiamas malones. Esame pakviesti gauti Dievo malonių, įprastomis sąlygomis laimint Visuotinius atlaidus, 2016 metais aplankydami šias Telšių vyskupijos Gailestingumo jubiliejinių metų šventoves: Telšių vyskupijos Šv. Antano Paduviečio Katedrą, Žemaičių Kalvarijos Švč. M. Marijos Apsilankymo Baziliką ir Klaipėdos Švč. M. Marijos, Taikos Karalienės bažnyčią.

Šį pirmadienį, lapkričio 30 dieną, Konstantinopolio patriarchatas Baltramiejus vadovavo liturginėms apeigoms, paminint patriarchato globėjo šv. apaštalo Andriejaus iškilmę. Joje dalyvavo ir Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Kurt Koch, šios tarybos sekretorius vyskupas Brian Farrell ir kun. Andrea Palmieri, pasekretoris.

VIETOJ GRIEŽTUMO GINKLŲ, GAILESTINGUMO VAISTAI

Gruodžio 8-ąją Šventąsias duris atversiu praėjus lygiai penkiasdešimčiai metų nuo Vatikano II Susirinkimo pabaigos. Bažnyčia jaučia poreikį išlaikyti šio įvykio atminimą gyvą. Tą akimirką prasidėjo naujas jos kelias istorijoje. Susirinkimo tėvai stipriai – kaip tikrą Dvasios dvelksmą – pajuto būtinybę savo meto žmonėms suprantamiau kalbėti apie Dievą.

KUN. KĘSTUTIS DVARECKAS

Dažnai, norėdami kitiems padėti, pamirštame savo ribotumą, kuris yra neatsiejamas nuo žmogiškumo. Išsigandę savo silpnumo, nenorėdami pripažinti, kad ko nors negebame, rizikuojame pradėti dangstytis po visagalio žmogaus įvaizdžiu. Kai leidžiame prašantiesiems pagalbos į mus žiūrėti kaip į galinčius suteikti išsigelbėjimą dievus, užuot buvę nuolankūs Dievo įrankiai, tada netgi tokios organizacijos kaip „Caritas“ gali tapti pragaru. Savo įžvalgomis apie silpnumo pripažinimo būtinybę, apie leidimą Dievui būti Dievu ir leistis Jo visagalybei reikštis mūsų silpnumuose, „Carito“ padalinių susibūrime dalijosi kunigas Kęstutis Dvareckas.