Šie metai Lietuvoje taps rinkimų kampanijos įsibėgėjimo metais (tiksliau būtų kalbėti apie trejus rinkimus – savivaldos, Europos Parlamento ir prezidento, bet daugiausia dėmesio sulaukia pastarieji, todėl ir šiame tekste apie juos). Atrodytų, kad laiko iki rinkimų dar daug, kandidatų sąrašas dar neaiškus, didelė dalis rinkėjų dar neapsisprendę, o ir jų nuotaikos dar gali ne kartą pasikeisti, tad ar ne per anksti apie tai kalbėti? Tačiau galbūt kaip tik dėl to, jog nėra aiškaus favorito, diskusijos apie galimus kandidatus ir jų šansus prasidėjo jau praėjusių metų viduryje. Baigiantis 2017 metams vis dažniau aptarinėti ne tik potencialūs kandidatai, rinkėjų palankumas jiems, bet ir skelbti komentarai, kuriuose svarbiausia ne tai, kas rašoma apie konkrečius politikus – premjerą, ministrus, bet kas lieka tarp eilučių. O tarp eilučių galima įskaityti kritiką jų kaip potencialių (vienų labiau, kitų mažiau) kandidatų į prezidentą atžvilgiu.